Tomo Petreikio nuotrauka.
Kalbino Aušra Kaminskaitė

Elžbieta Latėnaitė. Gero komiko ženklai, žengiant per humoro ribas

Teatro pasaulyje Elžbieta Latėnaitė geriausiai žinoma dėl savo ryškių ir gaivališkų personažų šviesaus atminimo Eimunto Nekrošiaus spektakliuose – Gretchen „Fauste“, Nastasjos Filipovnos „Idiote“, Marinos „Borise Godunove“. Jos būtų galima klausinėti apie įvairiausias aktorines patirtis dirbant su pripažintas Lietuvos ir užsienio kūrėjais, eksperimentiniuose jaunų autorių projektuose, netgi profesionalų statytuose miuzikluose. Tačiau šiandien įdomu skirti dėmesį pačios E. Latėnaitės autorinei veiklai žanre, kuriame Lietuvos aktorius sutinkame ypač retai – stand up’o pasirodymuose.

Truputį bijau kalbėti, nes jaučiuosi esanti visiškai „žalia“, – pasakė Elžbieta, man paminėjus šią temą, ir pridūrė: „Bet… kada daugiau, jei ne dabar?“ Komikų veikla Lietuvoje pastebimai plečiasi, sekant pavienius kūrėjus, nesunku pastebėti pažangą, vystosi skirtingos stand up’o bendruomenės, suteikiančios progą įvairiausio skonio žmonėms atrasti sau tinkančias nišas. Kitaip sakant, turime pakankamai priežasčių aptarti kultūros šaką, į kurią dažnai žiūrima kaip į ne visai rimtą, išimtinai žiūrovišką, netgi neprofesionalią.

E. Latėnaitė šiandien atrodo tarsi tiltas tarp priešingų krantų, leidžiantis juos sujungti: turinti aukštąjį išsilavinimą, daug patirties ir itin palankių vertinimų dramos teatre, pastaruoju metu ji neria į improvizacijų, parodijų, stand up’o kategorijas, vaidindama Olego Šurajevo seriale „Mokytoja ieško vyro“, kurdama vaizdo klipus, kuriuose reaguoja į influencerių ir kitų žymių asmenų vaizdo įrašus socialiniuose tinkluose, dalyvauja stand up’uose… ir yra viena iš labai nedaugelio Lietuvoje tuo užsiimančių moterų. Dėl visų šių priežasčių būtent ją norisi kalbinti apie santykį su komiškais žanrais, humoro atskyrimą nuo patyčių bei Lietuvoje besivystančią stand up’o kultūrą, dėl kurios vis dar dūsaujame: kada gi pasieksime užsienio komikų lygį?..

Tavo personažai turi vieną bendrą bruožą: jie yra nevykėliai, nepritampantys, svetimi visuomenėje. Kaip jie gimsta?

Manau, tai labai asmeniška – pati nuo vaikystės jaučiausi keista, kai kuriose grupėse suvokdavau save tarsi balastą. Neseniai perskaičiau aštuntoje–devintoje klasėse rašytus dienoraščius ir radau pasakojimą apie tai, kaip su draugėmis sėdėjom kavinėje, aš išėjau ir galvojau paskui sugrįžti, bet „nenorėjau jų varginti savo egzistencija“. Panašu, kad turėjau problemų su saviverte, tad nestebina mano polinkis į komediją – cha cha… Iš vienos pusės tai liūdna, iš kitos – padėjo atsirasti šiandieniniams mano personažams-autsaideriams, atspindintiems savijautą, esant už visuotinai priimtinų „normalumo“ ribų.

Kita vertus, visi mes kažkuo išskirtiniai, unikalūs, ir aš myliu žmones už jų autentiškumą. Pastebėti savybes, jas parodyti, kartais net utriruoti yra mano – aktorės, komikės – kasdienybė. Nebekompleksuoju kaip paauglystėje, o vertinu skirtumus, nes gerai suprantu, kad ypatumai padaro mus mumis.

Ar komedijos žanras labiau traukia savikritiškesnius žmones?

Apie tai pajuokavau, tačiau išties pritariu neseniai pastebėtam kolegos stand up’erio interviu pavadinimui, kuriame sakoma, kad komedija kyla iš sunkumų. Tai tikslu, netgi egzistuoja formulė: tragedija + laikas = komedija. Tuo metu, kai nutinka kažkas nemalonaus, paprastai negalime juoktis, nebent isteriškai. Tačiau permąsčius, apdorojus patirtis ir pažvelgus į save iš šalies, neretai viskas pasidaro labai juokinga. Komikui reikia sugebėti situaciją pateikti taip, kad juokai taptų atpažįstami ir universalūs. Bet šis žanras nepasiduos, jei „neperdirbsi“ savo nesaugumo jausmo, sunkumų, neauginsi savivertės: to nedarydamas greičiau ne prajuokinsi, o sukelsi svetimos gėdos ar nejaukumo jausmą, gailestį.

Teko girdėti, kad pirmieji Tavo pačios stand up’ai klostėsi gana sunkiai. Ar gali papasakoti apie susidūrimo su šiuo žanru pradžią?

Kaip ir bet kokiame mene ar amate, žmogui negali sektis nuo pat pirmų kartų – nebent atsitiktinai. Kiek metų užtrunka gerai įvaldyti sportą, rankdarbius, kalbą ir t. t.? Legendinis vaidybos mokytojas Sanfordas Meisneris tvirtino, kad vaidybos mokomasi dvidešimt metų. Man atrodo, komikas Dominykas Klajumas taip pat yra sakęs, kad į atviro mikrofono (open mic) vakarus reikia žiūrėti kaip į darbą: lipi į sceną, atlieki programą, įvertini rezultatą, taisai klaidas, lipi vėl. Kol kažkada galbūt tampi profesionalu (-e).

Pati stand up’u susidomėjau sukūrusi vaidmenį „Domino“ teatre. Ėjau ten dirbti, nes labai norėjau suvaidinti grynoje komedijoje. Štai tada patyriau, kaip gera būti scenoje ir girdėti žiūrovų juoką. Daugybę kartų esu vaidinusi sunkesnėse ir lengvesnėse dramose, tačiau kažkuriuo momentu pajutau, kad man nusibodo ta utriruota, sureikšminta kančia, scenoje rėkiantys aktoriai. Megzti ryšį su žiūrovais galima įvairiais būdais, ir mane patraukė galimybė padaryti tai pasitelkus juoką. Trukdė tik faktas, kad teatre turėjau veikti pagal užrašytą pjesę ir žanro reikalavimus, o norėjau kažko laisvesnio, autorinio. Tada draugė, kuri seniai domisi stand up’ais, pasiūlė pabandyti pasirodyti atviro mikrofono renginyje. Taip viskas ir prasidėjo.

Stand up’o žanras labai skiriasi nuo teatro, nes jame pats vienas esi atsakingas už viską, kas vyksta scenoje. Teatre paprastai yra kolegos, o jei ne, egzistuoja scenografija, režisūra, dramaturgija, muzika, kostiumai… Yra už ko pasislėpti, ir jei „degi“, tai ne vienas. Stand up’e pats esi ir autorius, ir režisierius, ir atlikėjas, todėl patyrus nesėkmę gãli labai sugesti nuotaika. Lygiai taip pat galì pajusti ir palaimą, jei pasiseka atlikti programą, rasti ryšį su publika ir ją prajuokinti. Pavyzdžiui, dar neseniai vienoje atviro mikrofono aikštelėje žiūrovai galėdavo „nuploti“ komikus – neišklausę teksto iki galo pradėti ploti, reikalaudami apleisti sceną. Tikiuosi, kad to nebėra.

Kitas dalykas – juoktis iš savęs reikia laiku. Kai buvau neseniai išgyvenusi skyrybas, parašiau apie tai set’ą, kuris man atrodė nepaprastai juokingas. Tačiau užlipusi į sceną ir sakydama juoką po juoko pamačiau liūdnus publikos veidus. Supratau, kad dar nebuvo praėję užtektinai laiko, reikalingo išsigydyti traumą. Ilgainiui išsilaižiau žaizdas ir grįžusi su nauja, sėkmingesne medžiaga išgirdau išsiilgtą žmonių kvatojimą.

Stand up’erio kelias labai nelygus. Didelė dalis vakaro sėkmės priklauso nuo komiko būsenos, nuotaikos, nuo susirinkusiųjų. Teatre šie faktoriai taip pat daug lemia, tačiau spektaklius galime repetuoti užsidarę vieni, o tobulinti stand up’o pasirodymą įmanoma tik su žiūrovais. Susidaro užburtas ratas: kad patiktum publikai, turi būti geras komikas, o kad taptum geru komiku, privalai stoti prieš publiką su visa savo nepatirtimi.

Ar Lietuvos auditorija ir stand up’o atlikėjų bendruomenė palaiko pradedančiuosius?

Skirtingų stand up’ų organizatorių publikos skiriasi, tad sunku atsakyti apibendrintai. Kaip bebūtų, jei tai yra atviro mikrofono vakaras, vedėjai jo pradžioje visuomet praneša, kad žiūrovų laukia medžiagos tikrinimas – ne parengtas šou. Paprastai į tokius naujokų renginius bilietai kainuoja nedaug, nes jie skirti tam, kad komikai pamatytų, kaip veikia jų parašyti tekstai; įspėjama, jog šių gali būti ir labai juokingų, ir visai nejuokingų.

Pati neįvardyčiau komikų kaip bendruomenės – matau juos kaip atskiras grupes. Tačiau palaikymas egzistuoja, nors, žinoma, būna visko. Pavyzdžiui, trikdo pasitaikantys seksistiniai pastebėjimai, kartais atrodo, kad dalis vyrų savinasi žanrą. Kai kurie pristatinėdami dalyvius pabrėžia, jog dabar į sceną lips mergina. Kitas pradedantis kolega man sykį užsiminė: „Mums labai reikia gerų komikių moterų“, o aš į tai atsakiau: „Taip, mums reikia gerų komikų, nepriklausomai nuo jų lyties“. Va taip atsiskleidžia, kad merginų buvimas stand up’o scenoje dar nėra įprastas. Neabejoju, jog situacija keisis – būkim atviri ir patys nuo to praturtėsim. Juolab kad moterys žiūrovės, ne kartą esu su jomis tai aptarusi, linkusios tapatintis būtent su moterimis komikėmis.

Ar gali būti, kad moteriai skoningai juokauti sunkiau nei vyrui?

Taiklus pasakymas – skoningai juokauti. Komedija tikrai yra skonio reikalas. Pati žinau labai daug gerų, juokingų komikų ir komikių. Tik kol Lietuvoje neįprasta matyti tuo užsiimančias moteris, daug kam iš pradžių atrodo keista, kad jos gali taip drąsiai kalbėti, tarkim, apie seksą. Mūsų kultūroje moterims nuo seno įprasčiau būti geroms, pabrėžti išvaizdą, norėti patikti, jokiu būdu neišsišokti. Savo aplinkoje neturiu tokių vyrų pavyzdžių, bet apskritai pasitaiko tiesiog neįstengiančių priimti juokaujančios moters – jie garsiai kvatoja iš vyrų pokštų ir broliškai palaiko, o į merginas žiūri kitaip. Laikai keičiasi, pastebiu, kad tiek buities ir vaikų atsakomybę su partnere besidalinantis, tiek emociškai intelektualus, tiek iš merginų juokų nuoširdžiai besikvatojantis vyras yra kur kas patrauklesnis už macho.

Kalbant apie užsienio stand up’us, nuostabu suvokti, kad moterys apie tuos pačius dalykus gali pasakoti iš kitos perspektyvos nei vyrai. Kartais pastarųjų set’uose man kažko tarsi trūksta, o išgirdusi komikės pasirodymą ta pačia tema, užpildau iki tol jaustą stygių. Todėl manau, kad vien vyrų komikų pasirodymus žiūrintys žmonės labai daug praranda.

Kiek komikui svarbu būti apsiskaičiusiam, kalbėti apie politines, socialines temas?

Stand up’ų temos – platus klausimas… Kadangi tai autorinė kūryba, daug kas priklauso nuo komiko polinkių: vargu, ar apolitiškas žmogus daug ir giliai rašys bei mąstys politinėmis, socialinėmis, pilietinėmis temomis. Komikai yra skirtingo išsilavinimo, charakterio savybių. Pasaulinio garso žvaigždės dažniausiai turi „pilną paketą“: tai ir intelektualios, ir talentingos, ir pilietiškai neabejingos asmenybės.

Taip pat daug kas priklauso nuo žiūrovų poreikių. Pavyzdžiui, jei publika kaifuoja nuo komikų iš provincijos su akcentu, kurių medžiagoje nėra daug politikos, feminizmo, psichologinių traumų linijų, bet vyrauja kasdienės, paprastos temos, vadinasi, to reikia. Auditorijos reakcijos ignoruoti negalima.

Patį brangiausią jausmą komedijoje patiriu tada, kai tekstai „atsiremia“ į mano humoro supratimo ribas, kai savęs klausiu: ar galima iš to juoktis, ar tai darydama esu morali? Taip giliai permąsčiusio skaudžias temas ir pateikusio savo požiūrį komiko dėka plečiamas suvokimas.

Vis dėlto, apie ką bekalbėtų, esu tikra, kad visos geros komikės bei komikai yra protingi žmonės. Intelektas ir humoras neatsiejami, nes nemąstantis nesugebės atsitraukti, (savi)reflektuoti, su šypsena pažiūrėti į dalykus, kurie gali būti nejuokingi, nepatogūs, netgi skaudūs.

Ar yra temų, kuriomis pati negalėtum juokauti?

Tikrai taip. Pavyzdžiui, psichiškai, fiziškai neįgalūs žmonės ar bet kurie kiti, silpnesni už mane. Kita vertus, mano humoro ribos irgi nuolat kinta. Bendrąja prasme manau, kad juokavimas daro sunkias temas lengviau pakeliamas. Ir jeigu mes juokiamės iš kažko, kas, regis, turėtų būti neliečiama, toks poreikis nebūtinai niveliuoja žmogaus vertybių sistemą. Pavyzdžiui, komikas Danielis Slossas stand up’e juokiasi iš savo neįgalios sesers, kuri jau mirusi, ir jo klausydamas tuo pačiu metu jauti humorą, skausmą, jautrumą ir vienatvę.

Grįždama prie to, apie ką negalėčiau juokauti, pateiksiu pavyzdį. Savo vaizdo klipuose komentuoju influencerių ir kitų žymių žmonių istorijas „Instagrame“. Kažkada atradau influencerę, kurios istorijos man pasirodė tobula medžiaga parodijoms. Daug jų prikaupiau, tačiau nieko taip ir nesukūriau. Vėliau sužinojau, kad tai – skaudžią netektį patyrusi moteris, tikriausiai ieškanti būdo išgyventi šiame pasaulyje ir todėl besielgianti keistai. Va tokioje situacijoje juoktis negaliu. Man atrodo, kad mano ir to, kurio veiklą vertinu per komedijos prizmę, jėgos nelygios.

Ar jauti, kada juokavimas peržengia ribas ir tampa patyčiomis?

Nuolat apie tai galvoju ir neabejoju, kad ne kartą esu peržengusi ribas. Sakau tai ramiai, nes tiesiog nežinau, kur jos yra. Pavyzdžiui, Olego Šurajevo seriale kuriu Mokytojos vaidmenį, ir kas dabar gali pasakyti, ar aš tyčiojuosi iš mokytojų, ar tik juokauju?

Esu susidūrusi ir su jautresniu pavyzdžiu. Kartą, rengdama klausimų ir atsakymų (Q&A) sesiją, tam pasirinkau stereotipinę juodaodės moters kalbėjimo manierą. Ruošdamasi turėjau daug abejonių, todėl nufilmuotą bandymą nusiunčiau draugei ir paklausiau, ar tai, ką darau, jai atrodo juokinga, ar rasistiška. Ji atsakė, kad jai juokinga, bet mes nežinom juodaodžių kančios. Supratau tai, tačiau vis dar svarsčiau – tokiu atveju išeitų, kad apskritai negaliu parodijuoti, nes, ką bepasirinkčiau, viską galima suvokti kaip patyčias. Todėl nusprendžiau pabandyti. Klausimų ir atsakymų sesija tęsėsi visą dieną, o jos pabaigoje viena pažįstama parašė, kad, nors seka mano kūrybą, tąsyk, deja, manimi nusivylė. Ji paklausė, ar juodaodės balso mėgdžiojimas yra komedija, ar rasizmas, ir davė nuorodą į straipsnį, kuriame buvo paaiškinta, kodėl juodaodžius imituojantys baltieji nėra gerai. Jei žmogus pagal savo požymius priklauso prie prievartos prisidėjusiai grupei ir remdamasis stereotipais parodijuoja tą, kuris buvo ar yra atsidūręs aukos pozicijoje, tai nemoralu. Afroamerikiečių teisių ir istorijos prob­lemos Lietuvoje dar nėra itin aktualios, todėl pati pradžioje nesuvokiau, kaip elgtis. Tačiau dabar suprantu, kad tai tas pats, tarsi vyrams juokauti apie seksualinę prievartą patyrusias moteris – jie priklauso už žalą atsakingų asmenų grupei, tad iš jų lūpų tokios kalbos skamba įžeidžiai. Kita vertus, svarbu ir kaip viskas pateikta, kokią žinutę siunčia komikas. Mene labai reikšmingi kontekstas, temų bei priemonių pasirinkimo tikslai. Tad humoro ribos priklauso ir nuo asmeninio išsilavinimo, įsigilinimo į problemas.

Suprantu, kad ne viską žinau, kad darau bei darysiu daug klaidų, tačiau neklysdama ir nerizikuodama negaliu niekur nueiti. Ypač komedijoje.

Pradėjusi kurti parodijas, turbūt, kaip ir daugelis jauteisi kvailai? Kaip pavyko iš to išsivaduoti?

Visiškai nepavyko. Tačiau, kai tik pradėjau kurti šiame žanre, man ypač svarbus buvo draugų ir menininkų, kuriuos labai gerbiu, palaikymas. Žinoma, skatino ir augantis sekėjų skaičius. Supratau, jog išdrįsdama pasirodyti iš kvailos ar nepatrauklios pusės, kurią esame linkę slėpti, galiu padėti kitiems atsipalaiduoti, suteikti erdvę atsiskleisti taip, kaip viešumoje tarsi ne visai įprasta. Išdrąsėti taip pat padėjo pastebėjimas, kad daugybė žmonių tam tikrose situacijose jaučiasi panašiai, ir jiems smagu tai pamatyti iš šalies.

Taip pat drąsina suvokimas, kad pati esu profesionali aktorė ir kurdama personažus suprantu, ką darau. Bet kuriame darbe taikau savo aktorinę patirtį – ji padeda suvokti, kad kūryba gali sektis ir geriau, ir blogiau.

Kaip į Tavo darbus reaguoja nepažįstami stebėtojai?

Visaip: ir euforiškai, ir palaikančiai, ir su akla neapykanta. Per vieną dieną galiu gauti skirtingiausių atsiliepimų. Neseniai Lietuvos nacio­naliniame dramos teatre pristatėme premjerą „Abelaras ir Eloiza“ (rež. Rokas Ramanauskas), po kurios pažįstamas režisierius parašė labai gražią, giriančią žinutę apie mano vaidmenį, o vėliau tą pačią dieną kitas žmogus mano įkeltą vaizdo įrašą pakomentavo žodžiais „Dusk, durne“. Prieš porą dienų radau panašų komentarą. Tačiau aš nebe paauglė, o suaugęs, sąmoningas žmogus, tad gebu gana ramiai priimti ir tokius atsiliepimus – tuomet pradedu galvoti, kas turėtų būti nutikę kitam, kad jis taip pasisakytų. Turbūt nusiminčiau, jei tokių komentarų atsirastų labai daug – kol kas jie dažniau pasitaiko „Youtube“ kanale, kur žmonės nežino, kad aš aktorė ir galbūt galvoja, kad esu tiesiog išprotėjusi. Aktoriaus ir personažo tapatinimas – paplitęs reiškinys. Bet galiu tai priimti kaip komplimentą – vadinasi, gerai atlikau savo darbą, įtikinamai persikūnijau.

Ką pati laikai sektinais komedijos aktoriais ar komikais?

Labai rekomenduoju pasidomėti Katherine’os Ryan, Mae Martin, Sarah’os Silverman, Nikki’ės Glaser, Michelle’ės Wolf, Ilizos Shlesinger, Bo Burnhamo, Louis’o CK, Ricky’io Gervais, Dave’o Chapelle, Danieliaus Slosso, Anthony’io Jeselniko stand up’ais – visus juos galima rasti „Netflix“. Lietuvoje stebiu Olego Šurajevo, „Humoro klubo“, „Com.unijos“ veiklą, atviro mikrofono vakaruose pasirodo labai įdomių dar nežinomų žmonių, galinčių išaugti į puikias komikes ir komikus. Tačiau, kaip jau kalbėjome, komedija – skonio reikalas, tad verčiau ne klausyti patarimų, o ieškoti ir atrasti patiems.

Žymos: