Erika Drungytė

Eglė ir aguonpienis

Eglučių, eglučių, mums reikia eglučių! Vieniems iš miško, kitiems – vazonuose, tretiems dirbtinių, ketvirtiems pakanka šakos, penktiems – eglę imituojančios hologramos… Bet ji privaloma! Sutikti Kalėdas be eglės – kaip Kūčias be aguonų arba kanapių (apie šias dar pakalbėsime). Tad kur šuo pakastas? Taip, be mitologijos – nė žingsnio. Galima rausti labai giliai, galima pasikapstyti arčiau, bet vis tiek teks ant vienos virvutės suverti ir vietos krosnyje iškeptus karoliukus, ir atvežtinius. Istorija, kad eglutė kaip Kalėdų simbolis Lietuvą pasiekė visai neseniai, maždaug XIX a. viduryje, turbūt girdėta kiekvienam. Tačiau kodėl taip prigijo „importinė“ tradicija? Kodėl niekas per daug nesipriešino per Vokietiją ir Rusiją į mūsų kraštus atkakusiam naujam papročiui? Juk lietuviai niekada labai lengvai neįsileisdavo svetimųjų.

Kažką tyrinėjant, pravartu pasitelkti pagalbon analogijas (na, bent jau taip pataria logikos mokslas). Pradėti derėtų nuo lietuvių santykio su medžiais. Jis ypatingas. Medžio simbolyje geriausiai atspindėtas protėvių pasaulėvaizdis: tai ir axis mundi – pasaulio ašis, jungianti požemį, žemę bei dangų, ir gyvenimo ratas nuo pumpurų iki vaisių, ir gyvybės vaizdinys, įkūnijantis vyriškumą bei moteriškumą (ąžuolas, liepa), amžinybę bei nemirtingumą (savotiškas reinkarnacijos atitikmuo, geriausiai žinomas iš mitinės pasakos apie Eglę, žalčių karalienę, kurioje susijungia amžinai žalio (gyvo) medžio bei gyvatės / žalčio simboliai). Medis gerbtas ir saugotas ikikrikščioniškoje Lietuvoje, išskirtas ir apdainuotas katalikų kunigų (Antano Baranausko, Maironio), net sovietinių kolūkių laikais laukų ar plentų vidury nenukirsti vieniši ąžuolai ir šiandien tai liudija. Bet eglė, labiau sieta su vėlių pasauliu (todėl šakelių barstymas laidotuvių metu – tarsi savaime suprantamas dalykas), turėjo nelabai derėti gimimą, atgimimą, šviesą reiškiančioje šventėje.

O kas gi dar lietuviams išnyra iš pasąmonės, kai kalbame apie saulėgrįžą? Žinoma, elnias devyniaragis! Šis gyvūnas – toteminių laikų reliktas, jo įvaizdis begal pozityvus, taurus, didingas, o ragų metimas bei jų atauginimas – tapatūs gyvatės išsinėrimo iš odos savybei, reiškiančiai nesibaigiantį gyvybės ratą. Štai ant tų ragų senovės žmonės ir sumanę patupdyti ugneles-švieseles, kitaip tariant – saulę. Visai nesunku sujungti miškų karalių degančiais šakotais ragais su nuo galvos iki kojų šakota miškų karaliene egle, kurią pradžioje juk ir puošdavo žvakelėmis, iki įsigalėjo žaislų mada ir išmąstytas pritempimas prie rojaus obels vaizdinio. Na, o paskui jau ir visos kitos prasmės susiliejo į vieną srautą: žalia spalva kaip gyvenimo ir vilties (katalikų liturgijoje), medis – pažinimo medžio, ugnelės – amžinosios šviesos, žvaigždė viršūnėje – Betliejun vedusios žvaigždės simboliai.

Visuose krikščionių kraštuose eglė prigijo. Pas mus taip pat. Tačiau mes ją puošiame ne Kalėdų išvakarėse, o Kūčių – tik dėl jų save galime laikyti begal archajiško, giliausion senovėn šaknis suleidusio reiškinio saugotojais. Kūčių prasmių girliandoje susijungia žmogaus ir gamtos santykių „rojiškumas“, labai panašus į Biblijoje aprašyto Edeno sodo idilę, kur nėra vietos baimei ir nerimui, karaliauja taika, ramybė, pasitikėjimas, pagarba. Nevalgyti gyvulinio maisto, tarsi susitaikant su visomis prie mūsų išgyvenimo prisidedančiomis gyvomis būtybėmis, pagerbti pačių išaugintą derlių, prisiminti mirusius gimines bei artimuosius, paliekant nakčiai jiems tuščių lėkščių (su eglės šakele!) bei valgių, apeiti ir pasveikinti bites, gardžiau pašerti gyvulius, išvalyti namus, nusiprausti, apsirengti švariais rūbais, nuraminti dvasią (ar niekam nelikote skolingi?) – visa tai neatsiejama Kūčių ritualo dalis. Ir dar – tik pas mus šią naktį šulinių vanduo virsta gyvybės vandeniu, o gyvuliai prabyla. Bet yra viena bėda – specialiai norintys pasmalsauti, sakoma, prie Kalėdų stalo jau nebesėda… Tačiau visus netikusio žmogaus kėslus galima suvaldyti. Tad negailėkite sau nei aguonų pieno, nei grūstų kanapių – po gero miego rasite atsidėkojimą už kantrybę ir tikėjimą tuo, kad Saulė grįžta ir Kristus gimsta tiems, kurie geba nusileisti į giliausią asmeninę tamsą, susitaikyti su savimi, nuolankiai atsiduoti Kūrėjo valiai, pažadinančiai naujam šviesos ratui.

Žymos: