Kadras iš filmo Songs from the Compost: Mutating Bodies, Imploding Stars („Dainos iš komposto: mutuojantys kūnai, bliūkštančios žvaigždės“), 2020. Sukurta bendradarbiaujant su Marija Olsauskaite ir Julija Steponaityte
Kalbino Gintarė Žaltauskaitė

Eglė Budvytytė. Žmogaus kūnas ir sąmonė kūryboje

Interviu su Egle Budvytyte laukiau bene porą mėnesių ir tikėjausi jį būsiant virtualų (juk dabar viskas vyksta virtualiai, o menininkė dar ir gyvena Amsterdame!). Planavome, perkėlėme, planavome iš naujo, kol netikėtai vieną dieną pasimatėme puodeliui arbatos Kauno senamiestyje. Saulėta popietė ir nuoširdumo kupinas susitikimas nunešė į jaukų pašnekesį, pripildytą juoko miesto garsų fone.

Šešiolika metų Nyderlanduose gyvenanti ir kurianti menininkė nuolat grįžta į Tėvynę. Čia ji džiaugiasi atrasdama kūrėjų bendruomenę, vystydama bendrus projektus. E. Budvytytės performansuose judesiai leidžia žiūrovams patirti meną keliose plotmėse, o reginiai – stebina visame pasaulyje. Šiuo metu Eglės kūryba pristatoma Rygos šiuolaikinio meno bienalėje, o rudenį ją bus galima išvysti ir Kaune, festivalio „Vitrum 2020 Pulsas“ parodoje „Aštri stiklo briauna“.

Atvykote tiesiai iš Nidos, kur intensyviai dirbote prie filmo. Gal šiek tiek atskleistumėte, kas ten vyko? Kokį naują kūrinį ruošiate?

Sudėtinga iškart apmąstyti, kai dar „esi projekte“. Nidoje kartu su menininkėmis Marija Olšauskaite ir Julija Steponaityte filmavome „Dainos iš komposto: mutuojantys kūnai, bliūkštančios žvaigždės“. Šis filmas nėra linijinis, savo forma primena vizualią poemą, sekančią keliomis mano sukurtos dainos melodijomis ir tekstu. Ta daina – tarsi sluoksniuota poezija, kurios hipnotinis pasakojimas giedamas, repuojamas, kalbamas, dainuojamas besikeičiančių balsų. Rašant tekstą įkvėpė biologės Lynnos Margulis idėjos apie bakterijų vaidmenį ir skirtingų organizmų bendradarbiavimą rūšių evoliucijoje, taip pat mokslinės fantastikos rašytojos Octavios Butler darbai.

Man buvo įdomūs miške vykstančių simbiotinių reiškinių elementai – parazitavimas ir irimas. Stebėdama ten gulinčius, pūvančius medžius, savo kūnus iškart pasiūlančius maitintis kitiems organizmams, grybams ar samanoms, galvojau apie labai takią ribą tarp gyvavimo ir mirties bei svarsčiau, ko žmonių kūnai galėtų pasimokyti iš tų gulinčių medžių. Gaminant rūbus performeriams, M. Olšauskaitė ir J. Steponaitytė taip pat mąstė apie irimo procesus. Užkasėme audinius, kad jie papūtų, – išėjo tarsi bendradarbiavimas su dirvožemio vabalais ir bakterijomis.

Nida pati savaime – labai stebuklinga vieta…

Stebuklinga, bet šiuo projektu norėjosi ir kvestionuoti tariamą gamtos natūralumą, tyrumo mitą, nes istoriškai Neringa yra labai ženkliai sukonstruota. Man buvo įdomus natūralios gamtos dirbtinumas, simetriškai susodintos pušys ir kiek tas miškas yra žmogaus darbo rezultatas.

Savotiška Nidos analizė? Labai įdomus žvilgsnis!

Kūrinyje Nida nėra pristatoma kaip konkreti vieta ar geografija. Mes dirbom su miško ir peizažo materialumu, susiedamos jį su kūnais bei jų judesiais. Nenorėjome įkristi į romantiškas gamtos atvaizdavimo klišes.

Man visuomet įdomiausia pati pradžia – ne tik kaip generuojamos idėjos, bet ir kodėl pasirinktas kūrėjo kelias. Kas į meną atvedė jus?

Kai buvau vaikas, atrodė, kad kūryba – vienintelė saugi veikla. Čia gali eiti ir tyrinėti savo sugalvotas mintis, be kažkieno kito nustatytų taisyklių. Neapibrėžtai, išsitapatinus. Troškimus, be abejo, papildė aplinkos ir palaikymo kombinacija.

Žymos: