Egidija Šeputytė | Poezija

***

dangus taip arti
snaigėms krentant į veidą
dar pasistiebiu

***

už lango rūkas
sapnavau kad pabudau
sako sūnus

***

kelio ženklas –
gali iššokti žvėris
partrenkiu drugelį

***

vaikų gaudynes
stebi vargeta prie bažnyčios
akyse juokas

***

šiaurinis vėjas
užsidengiu ausis kad
neišgirsčiau per daug

***

upių santaka
pasūkuriuoja ir vėl
ta pačia kryptimi

***

vos velka kojas
sulinkusi senutė
paukščiai nuplazda

***

tarpulangy ant vatos
kalėdiniai žaisliukai
laikrodis tiksi

***

pasakojam gyvenimus
sukeičiu mūsų vyno taures
tau nematant

***

sniegas ir dūmai
šį vakarą – ne priešybės
žiemos kvapas

***

diena be tikslo
dangus būtų tik mėlynas
jei ne paukščiai

***

rašau žinutę
eidama tiltu į jūrą
neišsiunčiu

***

valentino diena
dirbtinių gėlių pardavėja
valgo obuolį

***

rami popietė
sniegena lesyklėlėj
katė už stiklo

***

šviesa paslepia
žvaigždes danguje ir vėl
nieko nesuprantu

Žymos: