ji buvo šiluma. tokia kone radioaktyvi, aštri šiluma – mano Geigeris prie jos būnant tikrai traškėjo. tokia kepinanti šiluma, kaitra, juntama, kai nudegama per lėtai nerangiais pirštais mėginant užgesinti žvakę. šiluma, kuri su laiku pradeda svilinti, tačiau be jos netrukus pajauti, kaip šalta; be kurios pajauti basomis vaikštąs per Sibiro įšalą, iš tikrųjų, pirmą sykį iš tikrųjų pajauti, kaip šaltis gali gelti.

ir aš nekalbu apie vėsius purškiančius lietus ir šiaurinį vėją, apie karštą afrikietišką saulę, paliekančią odoje raudonus randus, ir kvailas girtas lažybas dėl šokinėjimo virš prastai kontroliuojamos miške sukurtos laužo ugnies. aš nekalbu apie globalinį atšilimą ir apie vietinės mokyklos paskelbtą karantiną, esą vaikams nušals ausys ir nosys einant į pamokas prie –24 laipsnių Celsijaus. aš išvis nekalbu apie Celsijų, jis čia niekuo dėtas; aš nekalbu apie Farenheitą ir apie Kelviną. aš nekalbu apie ugnį, nors dėkui Prometėjui už ją, be ugnies mano zefyrai būtų nepalyginamai tąsesni ir nemaloniau kramtytųsi. aš nekalbu apie sausą ledą, ir apie tai, koks oksimoronas yra nusideginimas ledu. aš nekalbu apie saulę, ir tai, jog jei ji būtų šiek tiek arčiau, gyvybė galbūt nė nebūtų atsiradusi. aš nekalbu apie kriogeniką, kuri leis mums užsišaldyti ir pamatyti ateitį. aš nekalbu apie praeitį, nes apie praeitį šnekėti lengva – juk jei tas trijų vaikų globėjas, bedarbis, moters inicialais J. F. (vardas ir pavardė neskelbiami) sugyventinis nebūtų rūkęs lovoje, jis ir visas jo namų ūkis nebūtų sudegę.

aš kalbu apie ją, apie žmogišką šilumą. apie jos žmogišką šilumą.

žinios sako, kad žiemos metu užfiksuojama bent 15 procentų daugiau mirčių nei vasarą. tai juk semantika – galbūt vasarą užfiksuojama 15 procentų mirčių mažiau. bent jau aš, būdamas su ja, jaučiausi mažų mažiausiai 15 procentų mažiau miręs. na, dabar turbūt jaučiuosi 15 procentų labiau miręs, tačiau tai, vėlgi, reliatyvu.

šalia jos man buvo šilta, bet, matyt, ir oda, ir smegenys nenori kooperuotis iki lygio, kur tai suvoktum prieš nusvildamas nagus arba sušaldamas mirtinai kaip visi tie benamiai, nes dabar man šalta.

šalia jos man buvo šilta, šalia jos rudeniškas lietus virto garais milimetrai iki jam pasiekiant mano šiaip jau ganėtinai raudoną ir jautrią temperatūros pokyčiams nosį. šalia jos man buvo šilta, ir aš noriai tiesiau jos link rankas, nors žinojau netrukus pasijausiąs kaip Gvantanamo įlankos kalinys, kuriam į panages kišamos adatėlės. šalia jos man buvo šilta taip, kad rūbai permirko prakaitu ir juos teko ugniagesių pneumatinėmis žirklėmis atkirpti nuo odos, prie kurios jie prisilydė.

šalia jos man buvo taip šilta, jog kaip spaudimo neatlaikęs termometras galų gale dužau, o visas mano gyvsidabris išsilaistė ant grindų, apnuodydamas kiekvieną sielos kertelę, paversdamas mane smilkstančia pilka Pompėja.

bet net jei dabar man šalta, taip šalta, jog, rodos, jau esu pasiruošęs autopsijai, aš tai bent žinau, suvokiu – nes kažkada, vieną tobulą akimirką užsimerkęs gulėjau aukštoje pievoje mane kaitinant kone karikatūriškai saulei, o galvos nekamuojant nė menkiausiam rūpesčiui.

jei dabar man šalta, aš bent žinau, kaip man šalta, ir koks vis tik šaltas šitiek metų buvau aš.

Neretai Edvinuku pašaukiamas EDVINAS VALIKONIS gimė 1991-aisiais. Kaip pats juokauja, vaikinas tebekovoja su akademine veikla, išėjęs akademinių atostogų, tačiau vasario mėnesį sugrįš prie sociologijos studijų Vilniaus universitete. Edvinas dirba redaktoriumi, o kai aplanko atitinkama nuotaika, kuria ne tik prozą, bet ir eiles bei kelių žanrų muziką. Turi klavišinius, tačiau vis dar nemoka jais groti. Nors kūryba užsiima daugiau nei septynerius metus, iki šiol didžiąją jos dalį slepia kietajame diske. Kiek įstengia, šypsosi, tik ne akimis, yra savikultūros šalininkas, bet turi įgimtą polinkį į savidestrukciją, nemėgsta fotoaparatų blyksčių ir saulės atspindžių ant sniego. Edvinas plokščiapadis, tačiau tuo dar neteko pasinaudoti, mat į kariuomenę pašauktas nebuvo.Neretai Edvinuku pašaukiamas Edvinas Valikonis gimė 1991-aisiais. Kaip pats juokauja, vaikinas tebekovoja su akademine veikla, išėjęs akademinių atostogų, tačiau vasario mėnesį sugrįš prie sociologijos studijų Vilniaus universitete. Edvinas dirba redaktoriumi, o kai aplanko atitinkama nuotaika, kuria ne tik prozą, bet ir eiles bei kelių žanrų muziką. Turi klavišinius, tačiau vis dar nemoka jais groti. Nors kūryba užsiima daugiau nei septynerius metus, iki šiol didžiąją jos dalį slepia kietajame diske. Kiek įstengia, šypsosi, tik ne akimis, yra savikultūros šalininkas, bet turi įgimtą polinkį į savidestrukciją, nemėgsta fotoaparatų blyksčių ir saulės atspindžių ant sniego. Edvinas plokščiapadis, tačiau tuo dar neteko pasinaudoti, mat į kariuomenę pašauktas nebuvo.