SIENA, 1991. Monotipija, 61 x 86
Kalbino Erika Drungytė

Edmundas Saladžius. Meistras ir jo vidinis kompasas

Grafikas, Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto profesorius Edmundas Saladžius meno bendruomenėje aktyviai veikia nuo 1974 m. Per visą šį laiką jis ištikimai laikėsi kelių principų: meistriškumas privalo eiti lygia greta su išprusimu ir dvasine branda; menininkas negali suteršti savo kūrybos tarnavimu ideologijai; kurti reikia taip, kad visada būtum kartu su savo amžininkais, tačiau niekada tam, kad nuosekliai siektum ordinų ir premijų. Gimęs ir užaugęs Kaune, E. Saladžius išsaugojo ten gyvenusių savo tėvų ir senelių pat­riotišką laikyseną bei karininkišką tvarkos suvokimą, nors pats išsuko iš giminės vyrų kelio ir pasirinko tą, kuriuo negalėjo eiti mama, dėl talento girta paties Petro Kalpoko (deja, tėvo supratimu dukrai nederėjo mokytis „ištvirkėlių irštvoj“, t. y. mokykloje, kurioje piešiamos nuogos moterys).

E. Saladžių menotyrininkai vertina pasitelkdami įvairias metaforas, pastebi ne tik šio autoriaus profesionalumą, bet ir dvasinių intencijų savitumą. Alfonsas Andriuškevičius dėl pamėgto ir dažnai dominuojančio juodo fono, sunkių ir skausmingų temų jį vadina „naktinės grafikos meistru“. Monika Krikštopaitytė pastebi, kad „tamsumos ir labiau tuščios nei pripildytos figūromis kompozicijos primena film noir estetiką“, ir čia pat priduria – „užtat piešinys – grakštus, meistriškas iki žiaurumo“. Kristina Budrytė-Genevičė atranda, jog „juoda slepia ne baltą popierių, o lendančias iš chaoso fantazijų chimeras“.

Menininkas atvirai pripažįsta, kad jam pats svarbiausias yra socialinis grafikos vaidmuo. E. Saladžius tai supranta kaip tam tikrą savo pašaukimą, ir jį išpildo suprantamu, įvaldytu būdu. Ironiška, sarkastiška, intelektuali, simboliška jo darbų kalba skirta neapsiribojantiems vien tik meno pasauliu, neįstrigusiems plebėjiškumo burbule. Kūrėjas dalijasi (grafika tokia yra ir tiesiogine prasme – tiražuojama, sklindanti, kiekvienam įperkama) savo idėjomis, pasaulėžiūra, svarstymais, kritika su tais, kurie geba pamatyti daugiau ir plačiau, aprėpti perkeltines prasmes, suprasti užuominas. Grafikui svarbi visa kultūrinė patirtis, nes užsisklendimas tik vienoje srityje, o dar baisiau – viename žanre, jo manymu, yra skurdaus mąstymo bei matymo požymis. E. Saladžiaus artilerijoje – skirtingos raiškos priemonės: jam svarbi knygų grafika bei iliustracijos, tačiau šis menininkas taip pat mėgsta piešinį, estampą, lakštinę grafiką, yra sukūręs ne vieną plakatą, meistriškos ir jo akvarelės. Vis tik jokie impulsai negali ateiti be kitų žmonių patirčių, skirtingų pasaulėžiūrų atspindžių, o jų, dailininko manymu, gausiausia literatūroje, iš kurios jis tiek daug sėmėsi idėjų.

Pokalbio susitikome žurnalo redakcijoje. Menininkas žvaliai ir energingai įžingsniavo, paprašė puodelio kavos ir be jokių distancijų, galėjusių atsirasti dėl amžiaus, skirtingų gildijų ar pasiekimų, ėmė pasakoti.

Save vadinate vyresnės kartos menininku, tačiau, net ir priartėjęs prie aštuntos dešimties, atrodote labai gyvybingas, iki šiol tęsiate pedagoginį darbą, prisidedate prie parodų organizavimo, aktyviai kuriate. Ar jaučiate įtampų tarp savosios kartos ir jaunimo? Ar jus žeidžia nubrėžtos linijos tarp šiuolaikinių ir ano šimtmečio menininkų?

Daugiau nesusikalbėjimo matau tarp senosios ir viduriniosios kartų. Galbūt vien dėl konkurencijos. O žilas, bet dar nesuvaikėjęs dėstytojas su jaunuoliu tikrai randa bendrą kalbą. Problemų sukelia ne kartų tarpusavio santykiai, bet švietimo sistemos trūkumai. Šalį dabar valdo analfabetai, save vadinantys profesionalais, ir mane dėl to apima kraupybė. Edukacijoje beždžionė su lazda, kuri moko kitas beždžiones, kaip tuo instrumentu naudotis, yra labai pavojingas reiškinys, nieko bendra neturintis su darviniška evoliucija.

Menas nesensta, jis negyvena laike. Tik labai neprotingi menotyrininkai ar menotyrininkės teigia, kad yra šiuolaikiniai ir nešiuolaikiniai, aktualūs ir neaktualūs menininkai. Štai pakalbėkim apie mano mylimus Renesanso laikų žmones – François Rabelais, Miguelį de Cervantesą, Lope’ę de Vegą, Fernando’ą de Rojas. Ar ne apie šiuolaikines mergaites, kurias galima „suremontuoti“, skaitome jų tekstuose? Argi ne nuostabūs Gargantiua ir Pantagriuelio išmąstymai? Šmeižikų, teisėjų, kvaišų, aklai pamaldžių žmogelių charakteriai? Apgavysčių viražai „Selestinoje“? Šią literatūrą reikia žinoti, atsiminti, nes tas pasaulis yra čia pat, su mumis, šiandieną. Bet jei nematai ryšio tarp ano laiko ir šio, tuomet tau diagnozuotina dvasinė amputacija. Ir nepadės nei Vilniaus dailės akademija, nei Kauno fakultetas… Jei nori parodyti tik tai, koks „unikalus“ ir vienas vienintelis „toks“ paukščiukas, kuris tik apie save ir gieda, esi, mažas bus tavo klausytojų ratas.

Galbūt tam tikras įtampas tarp menininkų sukelia ir tai, kad į gyvenimą vis giliau skverbiasi išmaniosios technologijos, neišvengiamai veikiančios kūrybos procesus?

Stebiu ir žaviuosi, kaip sparčiai jos vystosi, kokios yra naudingos kasdienybėje. Tačiau slaptą aptingusio žmogaus troškimą, kad šios technologijos taptų jo atsarginėmis smegenimis, vertinu kritiškai. Nes tada jau tik vienas žingsnis ir iki pagrindinių smegenų pakeitimo. Bet prisiminkime menamas fotografijos kovas su tapyba, norą ją palaidoti ir užkasti amžiams. Viskas sugyvena ir sugyvens, seni ir nauji dalykai. Žmogui būdingas šiek tiek į beždžionėlių panašus elgesys – pamatai ką naujo, griebi, žaviesi, saugai, niekam neleidi prisiartinti, o kai pabosta – pameti. Analogiškas tendencijas galime stebėti ir gyvenime, ir mokslo įstaigose. Štai Akademijoje vyrauja mintis, kad klasikinės vizualiojo meno technikos paseno, jų nebereikia. Pavyzdžiui, piešimas, kuris nebelaikomas savarankiška meno šaka. Manau, blogai, jei menininkas nebemoka rankomis padaryti modelio, jo išlieti, iš akmens iškalti skulptūros. Galbūt iš tingumo ar arogancijos ir grafikoje beveik 90 procentų darbų atliekami pasitelkus kompiuterines programas. Dėl to nejaučiu baimės, tik liūdesį. Man svarbūs amato išmanymas, gebėjimas mąstyti ir kurti savarankiškai. Taip sakau ne todėl, kad esu sukempėjęs ir įsitvėręs vien pieštuko, pastelės ar adatos. Tiesiog tikiu, kad šiuolaikiniai išradimai žmogui padeda, bet negali jo pakeisti. Jei moki sukurti ir nupiešti komiksą, kurį laikau vienu žavingiausių būdų papasakoti istorijas, paaiškinti daugybę dalykų ir vaikui, ir suaugusiajam, tuomet gali pasitelkti išmaniuosius instrumentus tiems piešiniams animuoti ar apvilkti 3D rūbais. Antraip mąžta išraiškos priemonių, nyksta profesinių gebėjimų turtingumas, individualumas.