Edita Puskunigytė | Poezija

Naktį aš nemiegu –

nagu krapštau
kambario grindų širdį,
beldžiuos
kaip sušlapęs šuva
į durų gomurį,
slankioju aplink palangės liežuvį,
braižau sienų šonkaulius,
manęs kita nedomina,
manęs niekas nebeišjudina –
aš daiktažmogis
žodžiais užsiklojęs galvą.

Paveiksle gėlės sušnara,
ant laipto raitos prietema,
čia tik aš ir kambarys –
dvigubas vienatvės gaubto stiklas.

Kartais aš

susiriečiu į akmenį,
į puodo dangtį,
vyno kamštį,
kasdien keičiuos,
bet vis ta pati moteris,
tik veidas vis blyškesnis tampa,
tartum vaiduoklis
karalienės, kuri
netikėtai
prarado monarchiją, –
kas aš?
Virtuvės durys,
avietyno pakraštys.

[/vc_row]
Žymos: