Thelandoffey nuotrauka, publikuojama pagal CC licenciją
Alfredas Kukaitis

DŽIAZO ATSTUMTIEJI

Daugeliu požiūrių muzikos instrumentai primena žmones – kiek­vienam būdingas savitas balso tembras, skiriasi ir galimybės, charakteriai. Vieni tampa lyderiais, ilgaamžiais, kiti gausina minias arba miršta vos gimę. Žvelgiant į muzikos raidą susidaro įspūdis, kad atskiri žanrai atsirenka sau tinkamus instrumentus. Tačiau egzistuoja ir nemažai tai paneigiančių faktų.

Neabejoju, jog greta visur ir visuomet dominuojančio fortepijono daugeliui džiazo simbolis tebėra saksofonas, bene charakteringiausias instrumentas šiame žanre. Taip, be saksofono grandų džiazas sunkiai įsivaizduojamas. Tebūnie, tačiau taip buvo ne visada. Ankstyvajame džiaze viešpatavo klarnetas, svarbą išsaugojęs ir svingo eroje. Pamažėl jį išstūmė saksofonų šeima, o gitara privertė ilgam pasitraukti bandžą.

Saksofonai – palyginti lengvai įvaldomi, itin paslankūs instrumentai, tad dėl jų įsigalėjimo džiaze klausimų nekyla. Bet kodėl jie neprigijo akademinėje muzikoje? Į šį paprastą klausimą aiškaus, vienareikšmio atsakymo nėra iki šiol. Neretai tvirtinama, kad saksofono garsas stokoja spalvų, tačiau toks teiginys neįtikina. Kaip bebūtų, iki atsirandant džiazui, „klasika“ turėjo daugiau nei pusšimtį metų, kad „prisijaukintų“ saksofoną, bet tai neįvyko.

Kai 1846 m. Adolphe’as Saxas užpatentavo net devynių instrumentų, kuriuos pavadino „saksofonais“, šeimą, jis tikėjosi greito ir plataus pripažinimo. Pirmiausiai dėjo nemažai pastangų, kad sudomintų Richardą Wagnerį, viešai reiškusį nepasitenkinimą naujų instrumentų stoka. Tačiau belgo išradimui garsusis vokietis operų kūrėjas liko abejingas. Beje, visą likusį gyvenimą A. Saxą lydėjo negandos, tačiau įdomu, kad, iki Belgijoje įvedant eurą, ant 200 frankų banknotų puikavosi būtent jo portretas ir autografo faksimilė.

Saksofonai iš dalies sudomino prancūzų ir rusų kompozitorius. Tai inicijavo anuomet 47-erių prancūzė Elise’a Boyer Hall. Moterį taip sužavėjo naujasis instrumentas, kad ši savarankiškai išmoko jį pūsti ir kreipėsi į žinomus tautiečius kompozitorius, ragindama parašyti kūrinių saksofonui. Claude’as Debussy šios užgaidos tenkinti neskubėjo, tačiau užsakovės atkaklumas bei pasiūlyto honoraro dydis lėmė, kad po ilgesnio laiko vis dėlto radosi Rapsodija saksofonui ir orkestrui. Tiesa, impresionizmo klasikui dar gyvam esant, premjera neįvyko, nes „atlikėjai“ kūrinys buvo… pernelyg sudėtingas.

Partitūrose saksofonus epizodiškai panaudojo Georges’as Bizet, Jules’is Massenet, Darius Milhaud, net ir Maurice’as Ravelis garsiajame „Bolero“. Merginų choro skambesiui paįvairinti operoje „Turandot“ kelis saksofonus pasitelkė Giacomo’as Puccinis, saksofono alto solo yra ir Sergejaus Rachmaninovo „Simfoniniuose šokiuose“, keliuose Sergejaus Prokofjevo kūriniuose.

Tačiau bene vienintelis klasiko parašytas visavertis gerai žinomas kūrinys tebėra Aleksandro Glazunovo Koncertas saksofonui ir kameriniam orkestrui, kurį 1934 m. užsakė vokiečių kilmės JAV saksofonininkas Sigurdas Raschèris – pirmasis akademinėje muzikoje pasaulinę šlovę pelnęs šio instrumento virtuozas. Tai paskutinis A. Glazunovo kūrinys, autorius mirė nesulaukęs premjerinio atlikimo Paryžiuje. Šiuolaikiniai kompozitoriai saksofoną „pastebi“ vis dažniau, tačiau tam deramai įvertinti dar reikalinga laiko perspektyva.

Kaip bebūtų, instrumentą visuomet išsirenka žmogus, nors tai lemti gali šalutinės aplinkybės. Tarkim, sergant kvėpavimo takų ar plaučių ligomis, neretai rekomenduojami pučiamieji. Taip nutiko garsiajam Davidui Sanbornui. Būdamas vos trejų, jis susirgo poliomielitu. Plaučių profilaktikai gydytojas pasiūlė kurį nors pučiamąjį. Berniukas pasirinko saksofoną…

Būdamas šlovės viršūnėje, D. Sanbornas galėjo įsigyti bet kurį geriausią, brangiausią saksofoną (beje, jie nėra pigūs – štai garsiųjų „Henri Selmer Paris“ vidutinė kaina siekia 5 000 eurų), tačiau liko ištikimas savo senutėliam instrumentui. Tuo įsitikino ir „Kaunas Jazz“ publika, kai koncerto metu iš saksofono iškrito kažkuri smulki detalė (sraigtelis?). Scenoje, pasišviesdamas žibintuvėliais, keliaklupsčias jos ilgokai ieškojo garsintojų personalas. Suradus, puikus koncertas tęsėsi.

Šiame pasakojime išrikiuotiems faktams apibendrinti pakanka vieno sakinio: akademinėje muzikoje ir džiaze saksofonų likimai susiklostė kardinaliai priešingai. Metas prabilti apie „džiazo atstumtuosius“. Iškart dera pastebėti, kad šiame žanre tik epizodiškai, fragmentiškai naudojamus instrumentus galima išskirti į dvi kategorijas. Į pirmąją patenka tie, kurių galimybės džiaze itin ribotos, menkos, tačiau atskirų „pasišventėlių“ užgaidos lėmė jų kuklų buvimą žanro instrumentarijuje. Antroji kategorija įdomesnė, nes primena saksofonų situaciją „klasikoje“. Kitaip tariant, tai džiazui idealiai tinkantys, tačiau kažkodėl itin retai naudojami instrumentai.

Žymos: