„KT Photography“ nuotrauka, publikuojama pagal CC licenciją
Alfredas Kukaitis

Džiazo akibrokštai, klaidinantys mitai ir kita painiava

Dažnas atvirai deklaruoja nemėgstąs džiazo. Nes juk tai įmantru, sudėtinga, keblu… Ir didžiai nustemba sužinojęs, kad jam artima bei dažniausiai klausoma muzika lengvai gali būti priskirta… šiuolaikiniam džiazui. O jei kas nors manęs paklaustų, ar jaučiu prielankumą džiazui (tokią situaciją vargiai beįsivaizduoju, bet…), privalėčiau pasitikslinti – kokiam? Nes, tarkime, ankstyvųjų Naujojo Orleano ar Čikagos klasikinio džiazo stilių mėgėjas sunkiai beras sąlyčių su vadinamojo niu džiazo (kitas terminas – jazztronica) ar fanko gerbėju. Nebent abu pašnekovai priklausytų sparčiai nykstančiai plataus akiračio melomanų-eruditų kastai. Tad kurgi šuo pakastas: praeityje ar dabartyje?

Daugelį metų tarptautiniame „Kaunas Jazz“ festivalyje spaudos konferencijas vesdavęs a. a. Virgis Mizaras baigdamas visuomet klausdavo: kas yra džiazas? Iš pasaulinio garso atlikėjų lūpų girdėjome gausybę įvairiausių versijų. Ir itin rimtų, išplėtotų, ir šmaikščių, lakoniškų. Net kelis kartus nuskambėjo „šito niekas nebežino“. Tad nė vienu atveju aiškiau netapo. Turbūt į dešimtuką vienintelis pataikė legendinis klarnetininkas Paquito’as d’Rivera, po užsitęsusios pauzės atsakęs paprastai, bet išmintingai: „Dabar tai tėra keturios raidės – J.A.Z.Z.“ Žinia, lietuviškoje rašyboje jų būtų septynios…

Tad kodėl gi šį žanrą taip sudėtinga, bemaž neįmanoma aiškiai identifikuoti ir sisteminti? Greičiausiai dėl to, kad vieno žodžio nebepakanka požanrių bei stilių gausai nusakyti. Juk koks didelis skėtis bebūtų, nuo lietaus apsaugoti tegalės kokius 3 asmenis, bet jokiu būdu ne kelias dešimtis. Bėda ta, kad per daugiau nei 100 džiazo raidos metų nė karto nepasinaudota puikiomis galimybėmis atsisakyti „skėtinio“ termino.

Tiksli jo kilmė ir reikšmė iki šiol nėra žinoma, nors versijų egzistuoja gausybė. Abejonių nekelia tik tai, kad afroamerikiečių slenge šis žodis žymi ne itin padorius pasilinksminimus. Įdomu, kad iki 1913 m. pavadinimas buvo rašomas skirtingai: jas, jass, jaz. Nesigilindami į painius bei prieštaringus mėginimus periodizuoti džiazą, pastebėkime, kad kasdienybėje ši sąvoka plačiai vartota tik iki 1935 m., kai per vieną naktį Benny’io Goodmano orkestras išpopuliarino naują stilių – svingą.

Prasidėjo svingo era. Svingas viešpatavo ne tik muzikoje, bet ir madoje, šokiuose, elgsenoje, net degtukų dėžučių etiketėse. Tai tapo greitą pelną garantuojančiu elementu. Tabako, kosmetikos bei kitų įvairių gaminių paklausa gerokai didėjo, kai juos ženklino užrašas „Swing“. Terminas „džiazas“ tapo nebeaktualus, paprasčiausiai buvo pamirštas. Štai čia būta pirmosios galimybės atskirti svingą nuo džiazo, tačiau ja nepasinaudota. Naujasis stilius buvo skirtas plačiausiems publikos sluoksniams, tad virto masinės kultūros reiškiniu. Komerciniu požiūriu žanras pirmą kartą tapo rentabilus. Deja, už populiarumą bei komercinę sėkmę teko mokėti stiliaus stagnacija. Džiazui reikėjo naujų impulsų.

Iškart po Antrojo pasaulinio karo gimė gerokai intelektualesnis bei įmantresnis stilius – bibopas. Įdomu, kad daugelis žymiausių kritikų kategoriškai atsisakė pripažinti, jog tai irgi… džiazas (praleista antroji proga). Štai garsus prancūzų kritikas bei prodiuseris Hugues’as Panassié iki pat mirties tvirtino, kad su džiazu bibopas niekaip nesusijęs. Po to maždaug kas dešimtmetį ir net dar sparčiau sekė daug kitų stilių, kurių kiekvienas turėjo konkretų atskirą pavadinimą. Akivaizdu, jog, „skėtinio“ termino atsisakius, painiava išnyktų savaime. Egzistuotų ne skirtingų stilių, bet atskirų muzikos žanrų įvairovė: jazz, Swing, bebop, cool, fussion ir t. t.

Džiazas yra tarsi kempinė, sugerianti įvairiausius skysčius – ir taurius, ir ne itin… Šią muzikos rūšį smarkiai praturtino gausios bei vaisingos jungtys su roku, įvairiais etnogarsynais ir plačias galimybes teikiančia elektronika. Akivaizdu, kad artimiausioje ateityje tokia tendencija ne tik išliks, bet, veikiausiai, intensyvės. Ar ir toliau visa tai vadinsime „džiazu“?

Nemažai painiavos įvelia ir jau pasenę, bet vis dar gajūs mitai. Žinia, juose yra dalis tiesos, bet tik dalis, nes nutylima daug svarbių ją neigiančių ar papildančių faktų. Štai, iki šiol priimta manyti, kad džiazas – vien afroamerikiečių kūrybos vaisius, kad šiame žanre būtent jie visada pirmavo ir iki šiol tebėra lyderiai. Taip, Naujajame Orleane džiazo pirmeiviai buvo afroamerikiečiai (jei pastariesiems priskirsime ir kreolus). Tačiau įrašai liudija, kad anuomet daugelio žanro korifėjų profesinė meistrystė toli gražu nesiekė idealios. Situacija ženkliai pakito, kai dėl daugelio įvairių priežasčių naujuoju džiazo centru tapo Čikaga. Čia pradėjo dominuoti puikų muzikinį išsilavinimą įgiję Amerikos italai ir žydai. Minėtoji tendencija tęsėsi ir toliau.

Žymos: