Peterio H. (Tama66) nuotrauka, publikuojama pagal CC licenciją
Alicia Pérez Gil

Dvidešimt idėjų siaubo istorijai (su pavyzdžiais)

Sako, kad siaubo literatūra yra sudėtingas žanras, kad žmonių tokie pasakojimai nebegąsdina, nes, būkime atviri, tam, jog mums sukeltų košmarus, jau turime naujienų laidas. Bet tu, kaip ir aš, užsigeidei rašyti apie dalykus, keliančius baimę. Be to, kaip ir man, tau jau nusibodo beprasmis žiaurumas, be jokio pateisinimo pralietas kraujas ir mintinai žinai motyvus tų, kurie žudo vien dėl malonumo, pavyzdžiui, Hanibalo Lekterio. Tu nori sukurti tokį šiurpą keliantį pasakojimą, kaip Dievas (ar kas kitas) liepia. Todėl siaubo istorijai ieškai neįprastų idėjų.

Gera žinia ta, kad baimė skverbiasi iš visų pakampių ir gali įgauti įvairiausias formas. Kiekvienas žmogus – tai pasaulis, o kiekviename iš šių pasaulių įmanoma aptikti visokiausių fobijų. Tačiau, jei baimė nekyla, mūsų pareiga ją sužadinti taip, kaip tai padarė Mary’ė Shelley.

Siūlau tau dvidešimt būdų susidurti su siaubu ir keletą pavyzdžių, kaip autoriai, kurių knygas turėtum paskaityti, juos pritaikė.

1. KEISTIS ARBA MIRTI: METAMORFOZĖS TEMA SIAUBO LITERATŪROJE

Tikriausiai egzistuoja daugybė realybės šou, kalbančių apie tai, kaip pakeisti žmonių išvaizdą, lyg iš to būtų kokios nors naudos, bet dalykas tas, kad asmeniniai pokyčiai, vykstantys mums patiems jų nepageidaujant, visai neatrodo smagūs. Todėl tai ir yra pirmoji iš mano pateikiamų idėjų siaubo istorijoms.

Kas atsitiktų, jei ryte nubustum su apgamu ant veido, kurio prieš gulant nebuvo? Neklaustum savęs, ar kaltas amžius, ar pasirodė pirmasis vėžio požymis? Kūnas – pirmoji nuoroda į tapatybę, o tapatybė yra trapi. Jeigu būtų kitaip, nei futbolo aikštė virstų mūšio lauku, nei socialiniai tinklai patvintų komentarais, o taip atsitinka kiekvieną kartą, vos tik koks žmogus pasako savo nuomonę. Tikime, jog mes – tai, į ką esame panašūs, tai, kas mums patinka, tai, ką valgome bei filmai, kuriuos žiūrime.

Taigi, kaip sužaisti tapatybe siaubo istorijoje? Pačiai M. Shelley tai puikiai pavyko apsakyme „Transformacija“ (Transformation), Franzui Kafkai – „Metamorfozėje“.

Kaip rašytojai turėtume lavinti savo stebėjimo įgūdžius. Taip sužinosime, kuris bruožas geriausiai apibūdina tam tikrą žmogų. Gebėdama(s) jį atpažinti, turėsi galią tą savybę pakeisti ir tokiu būdu sukelti sumaištį. Sakydama „žmogų“, žinoma, turiu omenyje personažą.

Įsivaizduok, kad vieną dieną tau nukrenta nagas, kitą dieną – kitas, o trečiąją jau neturi nei vieno, tik brangakmenius jų vietoje. Kažką panašaus padarė prozininkė A. S. Byatt apsakyme „Moteris iš akmens“ (A Stone Woman) iš jos „Mažos juodos istorijų knygelės“ (The Little Black Book of Stories).

Net nereikia didelių tragedijų. Tik pagalvok – atsikeli vieną rytą, o tavo mėgstamiausias patiekalas verčia žiaukčioti; kaip galėjo įvykti kažkas tokio? O jeigu dar tos partijos, už kurią balsavai, idėjos pasidarytų atstumiančios? Kokių pasekmių tai turėtų?

2. IR KO NEGĄSDINA, KAI KAS NORS
įsibrauna į jų erdvę?

Transformacijos naikina tapatybę, o įsibrovimas atima kontrolės pojūtį. Tu vis dar esi tu ir vis dar esi savo kūne, vis dar dievini obuolių pyragą, bet kas nors tave verčia valgyti brokolius, nes apsigyveno tavo viduje ir nebeleidžia gyventi įprasto gyvenimo. Niekas tau nesakė, kad valgyti brokolius yra siaubo istorija, tiesa? Tik pamanyk. Brokoliai tarp idėjų baisiems pasakojimams užima gan aukštą poziciją.

Žinoma, tokios knygos kaip Williamo Peterio Blaty’io „Egzorcistas“ pasakoja apie įprastus demoniškus apsėdimus, bet ne viskas demonai, kas apsėda. Danielis Pérezas Navarro’as vienoje iš savo romano „Mobimelvilis“ (Mobymelville) dalių panaudoja apsėdimo motyvą, kad perteiktų XVIII a. dramą.

Mūsų atveju galėtume suteikti šitam gebėjimo valdyti savo kūną ir smegenis praradimui naują atspalvį: narkotikai, alkoholis, vaikščiojimas per miegus, asmenybės susidvejinimas, personažai, nežinantys, jog turi galių kai kurias savo mintis paversti realybe, o kur dar ištisas sapnų pasaulis. Aš čia visur matau vieną siaubo istoriją po kitos.

Dar yra įvairios įsibrovimo į namus versijos, susilaukusios nemenkos sėkmės kine, kuriomis visada gali pasinaudoti įkvepiantiems baisiems pasakojimams kurti.

3. Siaubo literatūros tema, neleidžianti tavo personažams užmigti: sąmoningumo problemos

Tai mano mėgstamiausias bauginančios istorijos tipas. Klausimas, ko žmogus gali imtis, kad apvalytų savo sąmonę, įeina pro pagrindines literatūrinio siaubo pasaulio duris.

Esminė prielaida: padariusi nedidelę klaidą, kurią noriu išspręsti, kiekvieną kartą vis labiau ir labiau klimpstu į blogio liūną.

Pavyzdys, kurį galima panaudoti ir pasimėgauti: moteris nori, kad jai išburtų Taro kortomis. Būrėja iš simbolių perskaito ką nors, kas galiausiai vis tiek neišsipildytų. Neišsipildytų todėl, kad tą dieną jai prastai sekėsi pranašauti, bet, užuot pasakiusi ne, šioji imasi darbo – juk jai reikia pinigų. Paveikta to, ką išgirdo būrimo metu, klientė skubina įvykį, kurio apskritai neturėjo būti. Tai daro įtaką ir pačiai būrėjai…

Kas gali nutikti nuo šios akimirkos? O jeigu kas nors manipuliuoja pranašautoja, ir jos „išmestos“ kortos iš tiesų sakė tiesą? Tai gera pradžia istorijai, nes menkas veikėjos sąmoningumas nulems, kaip klostysis tolimesni įvykiai.

Turbūt nepraleidai pro akis, kad aptariamame pavyzdyje yra daugiau nei vienas elementas. Šiuo atveju – įsikišimas ir manipuliacija prisideda prie sąmoningumo stygiaus. Derink ir laimėsi. Patikėk manimi.

4. PRIVESK GRAŽIUS JAUSMUS IKI RIBOS

Dar vienas iš mano mėgstamiausių: paimk savo personažą ir išsiaiškink, kam jis pasiryžęs dėl meilės. Patį akivaizdžiausią pavyzdį galime rasti klasikoje: Drakula supyksta ant Dievo, nes miršta jo žmona, ir nuo tada viskas – tik mirtis bei destrukcija. Tobula siaubo istorija iš tiesų yra meilės romanas!

Vaikas, pasirengęs daryti didžiausias kvailystes, kad jo motinos gyvenimas būtų lengvesnis, gali tapti parsidavėliu. Tas pats gali nutikti ir su drauge, bandančia gelbėti kitą.

Patys savaime išvardyti dalykai neatrodo ypatingi, bet kas, jeigu tas vaikas ir jo motina yra pirmykščiai dievai? Ne, nekalbu apie milžiniškus aštuonkojus, bet apie tuos, kurie užsimaskavę gyvena tarp mūsų ir turi nepaprastų galių. Iš tiesų siaubo istorija yra siaubo, nes iškraipo įprastų pasakojimų dėmenis: tai, kas yra gera, tampa bloga ar bent įtartina.

Žymos: