I will sit right down, waiting for the gift of sound and vision.
And I will sing, waiting for the gift of sound and vision.
Drifting into my solitude, over my head

David Bowie „Sound and Vision“

Prieš tris savaites pirmą kartą kirtau šalies sieną ir tada mane ištiko visuotinis virusinis areštas. Iš Rygos savaitei skridau į Prahą; įprasta kelionė įprastomis sąlygomis, tačiau dabartinėmis aplinkybėmis tai atrodė jei ne kaip žygdarbis, tai tikrai kaip nuotykis. Vietoj prasčiokiško Ryanair  – solidžioji Lufthansa, vietoj trumpo tiesioginio skrydžio – persėdimas Frankfurte, be to, pakeliui į ten – su nakvyne. Taip tapau naujosios – melancholijos dėl pasaulio, kadaise perpildyto žmonėmis ir gyvenimu  – estetikos liudininku ir net dalyviu.

Vienas dalykas yra žiūrinėti tuščių Šv. Morkaus ar Pikadilio aikščių nuotraukas, ir visai kitas – vaikštinėti viešose vietose, kurių publiką tarsi karvė būtų nulaižiusi liežuviu. Frankfurto oro uostas – vienas didžiausių pervežimo taškų pasaulyje; pakeliui į Prahą pamačiau jį kaip „2001-ųjų Odisėjos“ dekoraciją. Šiuolaikinės technologijos, funkcionalus dizainas, negailestinga daugybės žmonių išskirstymo logika atsidengė man visu savo įspūdingu nuogumu. Tiesą sakant, tai pasaulis po 1945 metų atrado savo sandaros paslaptis, konvejerinius gamybos ir dauginimo mechanizmus, staiga sustojusius, užšalusius, sustingusius. Žinia, kiekvienas dalykas (daiktas), išimtas iš savojo konteksto, įprastinės aplinkos, gali pasirodyti gražus. Grožis mūsų pasaulyje – ne sėkmingai įkūnytas kūrėjo ketinimo rezultatas, o tik šalutinis poveikis. 2020 m. pavasarį ir vasarą Grožis tapo šalutiniu didelės žmonijos nelaimės padariniu; kas žino, gal net katastrofos.

Be abejo, tam buvome pasiruošę arba, sakykim, turėjome puikias galimybes pasirengti, estetiškai pasitreniruoti. Mistiškai statiškos tuščios siurrealistų G. de Chirico, R. Magritte’o erdvės. Graudus „ne-vietų“ grožis J. G. Ballard’o prozoje, tokie patys beasmeniai priemiesčiai, greitkeliai, prekybos centrai – ypač automobilių stovėjimo aikštelės prie jų. Užsikimšusios S. Kubricko ir A. Tarkovskio kosminės monados, kur nėra pagrindinės normalaus gyvenimo funkcionavimo sąlygos – gravitacijos. Galiausiai, to paties Tarkovskio Zona, gal net ne tiek ji pati, kiek Pazonė, apleisti sandėliai ir remonto dirbtuvės, iš kurių filmo herojai brovėsi į Zoną. Niekada Tarkovskio nemėgau ir staiga netikėtai atsidūriau jo sugalvotame pasaulyje. Kas gali būti grėsmingiau?

Pastaruoju metu dažnai prisimenu „Stalkerį“ ir „Soliarį“, galvojau apie juos ir Frankfurto oro uoste šių metų birželio dvidešimtą dieną. Juk tuštuma – ir estetiškai, ir net egzistenciškai – vakarietiškoje kultūrinėje sąmonėje įprastai rimuojasi su laisve. Didžioji Amerika – tuščias greitkelis kažkur Arizonoje, priekiniame stikle išsiskleidžia Marso kraštovaizdis. Ryšys su žmonija sunyko dar iki Bobo Dylan‘o ar Neilo Young‘o dainelių, brazdinamų per garso kolonėles. Amerikietiška Laisvė – naujakurių ir kaubojų vaikas. Europos Laisvė – daugiausiai miestietiška, bet ji taip pat apie vienatvę – kartais tarp žmonių, bet labiausiai tuščiose gatvėse ir aikštėse. Prisimenu, turėjau Georgijaus Adamovičiaus straipsnių knygą, gana vidutinišką, tačiau jos pavadinimas buvo klasiškas: „Vienatvė ir laisvė“. Taip, ir galiausiai rusiška Laisvė. Ji apsigyveno užvolgio miškuose, kur slėpėsi sentikiai, dainoje vežiko, besivelkančio snieguota Rytų Europos plokštuma, garsiojoje Konstantino Pobedonoscevo frazėje apie Rusiją – ledinę dykumą, po kurią vaikšto niūrus žmogus. Atkreipkime dėmesį: niūrus žmogus, vienaskaita, ne niūrūs žmonės.

Tarkovskis estetiškai panaikino lygybę „tuštuma = laisvė“. Jo apleistų pramoninių erdvių tuštuma – ne laisvė, o kalėjimas. Jis apjuostas spygliuota viela ir kariškių bei policijos budriai saugomas. Už pasirodymą šioje tuštumoje žudoma iš karto. Ši tuštuma – tai rūpestingai saugomas kordonas aplink Zoną. Atsižvelgiant į tai, kad Zona įgauna visišką tuštumą, išeitų, jog viena tuštuma apsaugo nuo žmonių kitą, Galutinę tuštumą. Taigi, yra dvi tuščios erdvės; viena – absoliučios nelaisvės, kita – absoliučios laisvės vieta. Tik nedaugelis gali prasiveržti pro pirmąją į antrąją. Ir, aišku, tam reikia vedlių, stalkerių, tų Tuštumos ir Laisvės žynių. O jie – žinoma! – atstumtieji, keistuoliai, vienišiai, nors kartais apsunkinti šeimomis, taip pat keistomis ir nelaimingomis.