Nuotrauka iš Kirillo Babaevo asmeninio archyvo
Kirill Babaev

Dramblys šoka į katilą, verda ir miršta, o kiškis kvatoja

Kirillas Babaevas yra lingvistas, Rytų tyrinėtojas ir Fundamentinių lingvistinių tyrinėjimų fondo įkūrėjas. 2010 m. jis atrado ir aprašė iki tol nežinomą afrikiečių kalbą, o 2015 m. drauge su Aleksandra Archangelska išleido mokslo populiarinimo knygą „Kas yra Afrika?“.

Afrikos literatūros pradžia

Pradėkime nuo to, kad raštija atsirado būtent Afrikoje. Literatūros lopšys yra Afrikos žemynas. Šiandieną tai sunku net įsivaizduoti, juk didžioji dalis Afrikos kalbų rašto neturi. Ir vis tik faktas lieka faktu – prieš 5000 metų ten sumanyta rašyba, kuri pakankamai greitai išsivystė į gana solidžią, struktūruotą, šakotą sistemą, leidusią rastis literatūriniams kūriniams. Taigi pirmųjų didelių tekstų gimtinė – taip pat Afrika. Žinoma, kalbame apie Senovės Egiptą ir jo piramidžių tekstus – tai patys seniausi stambūs kūriniai, parašyti hieroglifais, tačiau jie ne meniniai, o religiniai.

Pirmasis literatūrinis tekstas taipogi atsirado Afrikoje, na, kaip bebūtų – pirmasis iš mus pasiekusių. Jis vadinasi „Nusivylusiojo pokalbis su savo ba“ (arba „su savo siela“). Šis kūrinys greičiausiai parašytas politinio nestabilumo Egipte laikotarpiu, bemaž tokiu, kaip dabar, kai visuomenė nusivilia vertybėmis, išgyvena ekonominius sunkumus, bijo karo – ir štai žmogus sėdasi ir rašo „Pokalbį su savo siela“. Tai labai įdomi istorija: herojus skundžiasi savo sielai, kad gyvenimas įgavo bjaurų pavidalą, kad mirtis – geriausia išeitis, kad po jos ateis išsilaisvinimas iš visų kančių, kad aplink tvyro visiškas nusivylimas. O siela jam atsako – nieko panašaus, po mirties mūsų laukia nežinomybė, laukti jos yra beprasmiška, geriau mėgaukimės šia diena. Mums tai visiškai normalus dviejų žmonių pokalbis. Nuo šio gilaus filosofinio kūrinio prasideda Afrikos literatūra.

Senovės Egipto literatūra labai stipriai paveikė Artimųjų Rytų, o vėliau graikų literatūrą, ir didelė dalis jos siužetų mums žinomi iki šiol. Pavyzdžiui, Dievo motinos įvaizdis Biblijoje, tikėtina, paimtas iš mitologijos apie deivę Izidę. Greičiausiai ir pats suvokimas apie vienatinį dievą taip pat kyla iš Egipto, nes kaip tik ten jis buvo paminėtas prieš tris su puse tūkstančio metų ir iš ten pasklido po pasaulio religijas. Trys iš jų gimė Senovės Egipto kultūros įtakos zonoje, Artimuosiuose Rytuose: judaizmas, krikščionybė, islamas. Afrikos literatūra savo kelią pradėjo nuo pirmųjų žmonijos civilizacijos žingsnių. Vėliau ji peraugo į arabų literatūrą, kuri vystėsi visoje Šiaurės Afrikoje, bet paprastai yra laikoma ne Afrikos, o Artimųjų Rytų kultūros dalimi.

Jei kalbėsime apie grynąsias Afrikos literatūros ištakas, įdomiausia jos srove viduramžiais tapo Etiopijos literatūra. Etiopija viena pirmųjų priėmė krikščionybę – tai nutiko IV a. Ji anksti buvo izoliuota nuo likusio krikščioniškojo pasaulio, tad religija ten vystėsi pagal vietinius kanonus, visiškai nepanašius į europietiškuosius, o tai davė impulsą literatūros raidai, juolab kad Etiopijoje egzistavo ir unikali raštija. Iš esmės ši literatūra buvo religinė, bet išliko ir istorinių kronikų, ir politinių traktatų. Tai ryški ir mažai tyrinėta pasaulinės literatūros dalis. Daugiausia ji sutelkta vienuolynuose, kur saugomi senoviniai rankraščiai. Literatūra gimsta ten, kur įmanoma ją fiksuoti ant kokių nors paviršių. Egipte buvo papirusai, Etiopijoje naudojo odą, nes tame krašte vyravo gyvulininkystė. Atogrąžų Afrikoje rašyti galima tik ant medžio ar nendrių, bet jei ten ir būta raštijos, knygos neįmanoma išsaugoti – ją suės arba drėgmė, arba termitai.

Tradicinė Afrikos literatūra

Didžioji Afrikos dalis nuo pasaulio atkirsta milžiniškos dykumos, nuolat augusios pastaruosius šešis–septynis tūkstančius metų, taigi afrikiečių bendravimas su likusia žmonija bemaž nutrūko. Kaip tik dėl to dauguma jų taip ir nesužinojo, kad visai netoliese klestėjo Senovės Egiptas, tad jiems teko skirtingo gyvenimo ir unikalaus kelio dalia. Daugelis senųjų Afrikos civilizacijų nepaliko jokių rašytinių šaltinių. Griuvėsiai Zimbabvėje, Vakarų Afrikoje, teoriškai liudija, kad ten vystėsi kultūra, gali būti, egzistavo ir raštija, ir literatūra, tačiau tai įrodančių ženklų neliko. Tačiau ir be raštijos atogrąžų Afrikoje gimė daugybė nuostabiausių kūrinių. Iš esmės tai buvo tradiciniai epai, perduodami iš lūpų į lūpas.

Galima sakyti, visoje Afrikoje egzistuoja herojaus, kovojančio prieš vyraujantį gyvenimo būdą, kultas. Žemynas gyvena tradicinėmis bendruomenėmis, visi kaimo gyventojai paklūsta nustatytoms taisyklėms. Negali išeiti iš šios bendruomenės, jos pakeisti, vadovaujiesi vien tuo, ką perdavė tavo protėviai, todėl visuomenė ir kultūra labai konservatyvios. Bet žmogus gimė vystytis, jis jaučia bendruomenės spaudimą ir ima šlovinti tuos, kurie jį įveikia. Taip gimsta epai apie didvyrius, sukilusius prieš tradicinę tvarką ir sugebėjusius sukurti naują visuomenę, pavyzdžiui, didžiulę imperiją. Štai visa Malio imperijos istorija su vardais, datomis ir daugybe smulkmenų išsaugota žodiniame epe, kurį perduodavo profesionalių pasakotojų kasta – griotai.

Griotai vaikščiodavo po kaimus, miestus, turgavietes ir pasakodavo istorijas, kurioms akompanuodavo specialiu muzikiniu instrumentu. Griotas – kaip kietasis kelių terabaitų diskas, jis atsimena milžinišką kiekį informacijos, vardų. Šiandieną ši kultūra beveik mirusi, paskutinieji griotai gyvena Vakarų Afrikoje, o juk visai neseniai jie tarnavo ne tik valdovų linksminimui, bet buvo savotiški reklamos vadybininkai – pasakotojams mokėdavo už tai, kad jie visoje apskrityje šlovintų kurį nors vadą. Tokia funkcija nėra tipiška afrikietiškai bendruomenei. Kai XIX a. afrikietiškus epus užrašė, atrado, jog juose gausu literatūrinių priemonių. Pagrindinis epo motyvas yra herojaus kova su mitine būtybe – drakonu, šamanu, burtininku. Afrikoje šamanai labai stiprūs, visose bendruomenėse jų bijo, laiko galingais. Tad vienas įdomiausių literatūrinių siužetų – kova su burtininku. Herojus šamano nesibaimina, o eilinis afrikietis – labai. Bet afrikiečiui įdomu išgalvoti didvyrį, kuris bebaimiškai kovoja ir nugali, iš daugybės supriešintų ir atskirtų bendruomenių sukuria laisvų žmonių valstybę. Tokia kiekvieno afrikiečio sielos svajonė.

Žymos: