Donatas Stankevičius

„Tai po to“

Dabar žmonės vis skurdžiau kalba. Galimybė išreikšti savo pojūtį vieninteliu klavišo paspaudimu daro mus labiau ribotus. Kad bent tas klavišas būtų fortepijono, o ne nešiojamojo kompiuterio.

Pamenu tokį seną tėvų draugą, kurį sutikdavau vaikystėje per balius. Susirinkusieji rėkaudavo sėdėdami prie ilgo vaišių stalo, nukrauto silke pataluose, o vaikai trindavosi pakampėmis ar išėję į lauką rodydavo vienas kitam savo genitalijas. Aš mėgdavau paklausyti vis girtėjančio unisono. Tas tėvų draugas išsiskirdavo savo ramiu tonu ir kažkodėl, kai kalbėdavo – visi pritildavo. Jis buvo stambus ir tvirtas, be to, turėjo karinį laipsnį  – karo lakūnas. Greičiau, buvęs lakūnas, nes veidas rodė, kad su tokiu kraujospūdžiu jam neleistų skrosti dangaus platybių net su skraidykle.

Bet ne tyla aplink, jam prabilus, labiausiai stebino. Jis turėjo keistą priežodį.

Na, suprantat ir turbūt esate girdėję, kai koks nors šiknius visą laiką kartoja žodį „žinai“ arba „karoče“. Lakūnas sakydavo: „tai po to“. Suprantu, kaip skamba, bet… Jis tą žodžių junginį tardavo tai garsiau, tai tyliau, bet visad vienoda intonacija: „Na ką, išgeriam, tai po to.“ Unikalu! Norėdamas nesugalvosi.

Man buvo kokie devyneri, kai užsukome pas lakūną „tai po to“ į svečius. Tėvas plepėjo nesustodamas ir sriūbčiojo arbatą, o aš sėdėjau ant kietos sofos krašto ir stebėjau besikartojančius tarybinių tapetų paveikslėlius. Tokios tos chruščiovkės pramogos. Bet prieš mums išeinant įvyko šis tas įdomaus.

– Na, tai šitam vaikui reikia dovanų, tai po to… Nori dovanų, tai po to?

Stovėjau sustingęs. Tėvas išsiviepė. Nežinau, ar šypsojosi, ar net graudinosi, kad atseit gerų draugų turi. Lakūnas atidarė uošvienės kambarėlio duris ir iš ten ištraukęs juodą į spec. agento panašų lagaminėlį jį atrakino. O blet, pagalvojau. (Na, kažką panašaus, tik gal labiau būdingo devynmečiui.) Lagaminas buvo pilnas visokių bombų su knatais. Tik uždegi ir lauki džiaugsmo. Vieną tokią karinę bombą jis man tiesia savąja ranka ir sako:

– Va, dovanų, tai po to.
– Ką reik sakyt?! – atsibudo tėvas.
– Dėkoju, – tariau.
– Prašom prašom, tai po to.

Sustingęs iš laimės nulipu laiptais, rankoje – tikrų tikriausia bomba. Tėvas irgi atrodė visai laimingas. Nors šiaip jis gal labai ir nesidžiaugė. Grįžęs padėjo bombą į spintelę rūsyje, kur laikė švariai išplautus butelius nuo alaus, likerio, acto. Buvo tokia keista spintelė, kuri kažkiek atspindėjo tėvo kartą, linkusią nieko neišmesti.

Tai va, po dvidešimties metų tie buteliai vis dar buvo ten, kol tėvas neišsišnekėjo su vienu antikvaru, kad jų turi, be to, ir dar kažkokį radiją. Sutartą dieną antikvarui apžiūrint spintelę sprogo bomba. Būtų gal ir nieko, bet tie stiklai sulindo visur, kur įmanoma. Daugiausia į veidą ir akis. Tėvas kaip tik buvo išėjęs į lauką, nes pamiršo atidaryti šiltnamį. Tai po to tik duris atvėrė, nes buvo labai daug dūmų.


Apie Senelį Šaltį

Pamenu vaikystėje per vieną kalėdinį vakarėlį atėjo Senelis Šaltis su tokiu raudonu chalatu, sintetine melsvai balta barzda ir pradėjo klausinėti, kas ką moka daryti, ar visi geri buvom ir panašiai. Mes, kad nereiktų atsakinėti į tuos desperatiškai užduodamus kvailus klausimus, buvom paruošę sapalionių ir eilėraščių, surašytų į ritinį, atrodantį panašiai kaip senoviniai papirusai. Taigi, beskaitant tą mūsų kalėdinę išpažintį, dingo salėje elektra. Visi iš pradžių dainuoja kažką sau po nosim, po to – kas bijo tamsos – jau pradeda verkti. Truputį šviečia tik Senelio Šalčio melsva barzda. Atnešė žvakę, kol saugiklius patikrins, kad vakarėlis tęstųsi, ir tai, pasirodo, buvo pagrindinis akcentas, kad vakarėlis įgautų šventinį ritmą. Toliau skaitant tą ritinį, jis Senelio Šalčio rankose, būdamas per arti žvakės, pradėjo smilkti ir užsidegė, ėmė lipti rankovėmis to keisto chalato ir pačiupo sintetinę barzdą. Senelis Šaltis šaukė: saugokit vaikus, atsitraukit. Pats mėgino gesinti tai rankas, tai barzdą, kol galiausiai mintimis ir visu kūnu nusitaikė į duris, pro kurias buvo atėjęs iš lauko, ir tikėjosi užgesinti sniege, bet lėkdamas atsitrenkė į vieną iš tėvelių, kurie visi sutartinai filmavo tą įvykį, ir prasiskėlė kaktą į telefoną. Pagaliau, išstūmęs duris, išbėgo į lauką, krito į sniegą, kuris, pasirodo, irgi buvo dirbtinis, kaip ir barzda. Sintetika kone sprogo ir apšvietė visą darželio teritoriją bei dalį turtingųjų rajono. Kitapus miesto esančių kotedžų gyventojai stebėjo nutviskusį šviesomis dangų pro balkonų langus, laikydami savo mažuosius ant rankų. Gaila, kad negavome vietos tame prabangiame darželyje. Atrodo, dabar ten taip linksma.

Žymos: