Viešbutis „Palanga SPA Luxury “, Palanga, 2003. Leono Garbačausko nuotrauka
ANDRIUS ROPOLAS

DONATAS RAKAUSKAS: „ PROBLEMA KAIP KŪRYBOS IMPULSAS“

Apie Donatą Rakauską iki šiol, galima sakyti, nebuvau nieko girdėjęs. Kaip mums kalbantis sakė pats architektas, jam plačiai viešintis, dalyvauti parodose yra tiesiog neįdomu: „Jeigu nepadarei tokio darbo, dėl kurio tavim domėtųsi, tai, matyt, nepadarei nieko gero.“ Tačiau architekto „portfolio“ išties nemažas: dangoraižis Klaipėdoje, įvairaus dydžio objektai Kaliningrade ir net 25 pastatai Palangoje. Visus šiuos projektus D. Rakauskas kuria vienas. Būtent tai mane ir labai sudomino – šiais laikais sutikti architektą, kuris pats vienas prisidėjo formuojant viso miesto ar miestelio veidą, prilygsta vienaragio sugavimui.

Kažkuria prasme Donatas Rakauskas man primena Peterį Zumthorą – truputėlį mitinį šveicarų architektą, apie kurį sklando gandai, kad jis neturi nei elektroninio pašto, nei telefono, su juo susisiekti geriausia nuvykus į kaimelį Šveicarijoje, kur yra jo studija. D. Rakauskas turi ir telefoną, ir elektroninį paštą, tačiau su juo taip pat geriausia bendrauti nuvykus į Palangą, jeigu jis tuo metu apskritai bus Lietuvoje. Architekto darbus aiškiai galima priskirti kartai, kuri projektuoti pradėjo 10 dešimtmečio pradžioje. Tarp šios kartos architektų taip pat yra ir A. Ambrasas, ir R. Palekas, visų jų darbuose galima jausti stiprią modernizmo įtaką. D. Rakauskas šio laikotarpio visiškai nesikrato – jį šiuo metu labai inspiruoja 8–9 dešimtmečių brutalistiniai statiniai. Jis į Palangą taip pat žvelgia iš modernistinės perspektyvos. Ir tikriausiai architektas teisus – ieškoti ar kurti bendrą, vientisą urbanistinį darinį tokioje sudėtingoje, sezoniškoje ir skirtingus interesus derinančioje vietoje kaip Palanga galbūt neįmanoma, todėl modernizmo siūlomas individualumas, daugiau dėmesio atskiriems pastatams gali būti tinkamiausias būdas toliau plėtoti šį miestą. Nors teigiamai kalbėti apie modernizmą architektūroje ir ypač urbanistikoje nėra labai populiaru, bet D. Rakauskas tikrai nebijo, kad padarys ar pasakys kažką kitaip nei dauguma.

Mes kalbėjomės architekto studijoje, kuri įsikūrusi jo projektuotame pastate (Vytauto gatvė, Palanga), 2003 metais nominuotame prestižiniam Mieso van der Rohe’ės apdovanojimui. Į susitikimą D. Rakauskas atriedėjo paspirtuku, apsiavęs sportinius batelius ir suplėšytus džinsus. Atvėręs studijos vitriną, lauke čiulbant paukščiams, jis mane įleido į erdvią, preciziškai tvarkingą patalpą, kurioje yra du dideli stalai, knygų lentyna ir minkšta atsisėdimo zona. Studijoje nėra nieko nereikalinga, tai atspindi jo darbo kultūrą – vėliau architektas prasitarė dirbantis labai tiksliai ir atsargiai, nes projektuojant Palangoje kiekvieną krustelėjimą tenka paremti daugybe įstatymų ir išaiškinimų, klaidų daryti negalima. Susitelkimas ir dėmesys kiekvienam projektui yra turbūt ta priežastis, kodėl jis vienu metu vykdo tik vieną užsakymą. Toks darbo metodas turi didelių privalumų – architektas žiemas gali leisti dirbdamas Pietų Prancūzijoje, kai Palanga apmiršta.

Ne visiems D. Rakausko darbai gali būti patrauklūs, tačiau jų visų aiški ir tvirta idėja, o kai ją pastebi, estetiniai klausimai tampa ne tokie svarbūs. Tai architektas, turintis daug užsispyrimo, originaliai, dažnai netikėtai ką nors sumąstantis ir, svarbiausia, gebantis įtikinti užsakovus patikėti jo idėjomis, kurios tikrai nėra paremtos pigiais ar paprastais sprendimais.

Jūs projektuojate vienas. Ką toks darbo stilius jums duoda?

Kai reikia, samdau pagalbininką, tačiau stengiuosi vienas. Ir imuosi tiek užsakymų, kad jei ir niekas nepadėtų, atlikčiau vienas. Neįsivaizduoju, kaip prie vieno objekto gali dirbti du trys architektai. Esu bandęs daryti kai kuriuos objektus bendrai grupėje, tačiau tada man einasi daug sunkiau ir ilgiau. Tiesiog taip nemoku. Tikiesi iš kolegos, kad jis kažką padarys, eini į priekį, lauki, kad kažkas sureaguotų, bet būna taip, kad vienas išsikeltą užduotį atlieki greičiau ir taip, kaip tau atrodo geriausia. Tada labiau pasitiki savimi.

O nekyla keblumų projektuojant labai didelius objektus?

Nesvarbu, ar didelis ar mažas projektas, svarbu, kaip viską susistemini. Kad suvaldytum visas detales, turi sukurti bendrą vardiklį. Ieškai formulės, į kurią įdėjus kintamąjį visa kita automatiškai išeina. Kuriant objektus su daug detalių pati mažiausia ląstelė visur atsikartoja – tada suvaldau.

Kalbant apie specialius dalykus, geras pavyzdys – „Autocado“ (kompiuterinė projektavimo programa) bloko sukūrimas, kurį paskui gali dauginti. Aišku, suprasti, kad visur naudojamas tas pats blokas, neįmanoma, nes prie jo vis kažką „priaugini“, bet ląstelė išlieka ta pati. Tad jeigu darau kokį nors pakeitimą vienoje ląstelėje – sprendimai keičiasi visur. Belieka tik valdyti tas jungtis, o esmė ir idėjos grūdas išlieka.

Tai jūs pradedate nuo ląstelės kūrimo ar ji pati susikuria?

Man patinka, kai būna daug keblumų, pavyzdžiui, daug medžių, tada pradedu galvoti, kaip ten įlįsti, ieškoti sprendimo, kuris nelabai skirtųsi vienoj ir kitoj vietoj. Kai yra bendras vardiklis keliose situacijose, tada ieškau tos formos, kuri jose visose tinka. Taip ir susikuria ta ląstelė. Problemos skirtingos, bet sprendimas tas pats.

Sudėtingas kontekstas, bet lengvas atsakymas.

Taip. Surasti tokį atsakymą, kad nereikėtų naujoje vietoje iš naujo spręsti problemos. Tada ir reikia daug žmonių. Panagrinėji pirmą, antrą, trečią atvejį ir ieškai bendro sprendimo.

O nesusiduriate su tuo, kad ateina užsakovas ir sako – man reikia projekto su statybos leidimu po šešių mėnesių? Kaip jūs elgiatės?

Nesvarbu, ar objektas 5000, 1000 ar 500 kvadratinių metrų, – užima tiek pat laiko. Visada sakau, kad optimalus terminas yra 8–9 mėnesiai. Iš jų trys mėnesiai yra pirminei idėjai sugalvoti. Kaip nori, taip daryk – trys mėnesiai, niekaip nepaspartinsi. Jeigu kas sako, kad gali per mėnesį – na, netikiu. Vadinasi, į tą objektą žiūrėsi atmestinai, ne iki galo įsijausi. Bet jeigu nepadarai per tris, tai nepadarysi niekada. Bet čia tik mano nuomonė.

Ar jūs kuriate daug variantų, iš kurių renkatės, ar pamažu prieinate prie geriausio?

Aš projektuoju vieną. Kaip suprasti: sukuri vieną variantą – į šoną, imiesi kito? Bet kitą projektuodamas visada padarysi geresnį, nes ankstesniame būsi išsprendęs dalį problemų, todėl paskutinis vis tiek bus geriausias. Tai kam užsakovui rodyti alternatyvas? Kam tą sprendimo atsakomybę nuo savęs nusimesti? Paskutinė versija yra geriausia, o jei pats abejoji, tai pats ir abejok. Niekada nenešk užsakovui kelių variantų žiūrėti.

Kurortuose yra daug viešbučių, maitinimo paslaugų įstaigų, kurios nuolat turi pritraukti klientų ir atsinaujinti. Ar kurortai keičiasi labiau nei miestai?

Nepasakyčiau. Tas kitimas ne visada itin kokybiškas. Viskas – statiniai, dekoracijos – labiau laikina. O paslaugų įstaigų nuo nulio nelabai kas stato. Labiausiai pokyčiai matomi miesto infrastruktūros vystyme.

Jūsų Šventojoje projektuotas pramogų centras „Titanikas“ kažkada pasižymėjo išskirtine architektūra, buvo apdovanotas, tačiau per pastaruosius dvidešimt metų gerokai transformavosi. Kaip reaguojate, kai keičiami jūsų pastatai?

Galiu pasakyti (pabeldžia į medinį stalą) „Titanikas“ vienintelis, kuris pakito. Bet nelabai dėl to išgyvenau – jeigu jį pertvarkė, vadinasi, jis neatitiko ten besilankančių žmonių lūkesčių. Tai paslaugų sektorius, reikėjo kažko kito, kad įtrauktų lankytojus ir sėkmingai dirbtų. Pasikeitė, tai pasikeitė.

Tai jūs ramiai žiūrite į tai?

Šiuo atveju ramiai. Bet kitais atvejais tai tikrai būtų svarbu. Jeigu kažkas keistųsi naujesniuose objektuose be mano žinios, būtų skausminga. Tai būtų darbo nuvertinimas – nepadarei taip, kaip turi būti. Aišku, kartais būna, kad pasikeičia šeimininkas ir naujojo kitoks mentalitetas, tada ką jau padarysi.

Jūs palangiškis ir daugiausia jūsų projektų Palangoje, o ji asocijuojasi su nedidelio aukščio pastatais, sanatorijomis, vilomis, viešbučiais. Bet jūs esate suprojektavęs asmeniškai man vieną gražiausių dangoraižių Lietuvoje – „Pilsotą“ Klaipėdoje. Jums tai buvo iššūkis? Ar reikėjo pergalvoti darbo metodus?

Šio dangoraižio ir viso kvartalo projekte dalyvavau nuo pat koncepcijos kūrimo pradžios ir man atrodė, kad galėsiu padaryti tai, ko nedaręs. Tuo metu neturėjome normatyvinės bazės. Viskuo teko domėtis, žiūrėti, kokie normatyvai kitose šalyse. Buvo labai įdomu. Bet man tas laikotarpis, kai dirbau su dideliais objektais, yra prarastas laikas. Jei ne šie projektai, būčiau daugiau Palangoje padaręs. Bet įgijau didelės patirties. Tada ir pajaučiau, kad vienas gali padaryti viską: jei suvaldai tokius objektus, tai ką reiškia kiti? Nieko nereiškia. Kai ten dešimtys tūkstančių, ką ten, šimtai tūkstančių kvadratinių metrų – ir nieko ypatingo, ir suvaldai.

Kuo jus traukia mažesnis mastelis?

Jis žmogiškesnis, daugiau individualumo. Dideliuose objektuose viskas labiau unifikuota ir reikia labai atsargiai elgtis su kiekvienu sprendimu ar kažkokiu ne tokiu racionaliu sumanymu. O architektūra, kaip menas, nėra racionalus dalykas, daugiau iracionalus. Tačiau bet koks iracionalumas, tokiuose objektuose „multiple“ padarius, pavirsta į tokius pinigus… Supranti, kad žongliruoji kitų žmonių likimais. Neįskaičiuok angokraščio, padaugink iš 34 bei namo perimetro ir gausi 1000 kvadratinių metrų skirtumą. Čia ne juokas. Kai dirbi su mažesniu masteliu, jautiesi laisviau. Nesulyginami dalykai. Ir nemanau, kad didelius objektus yra sudėtingiau, sunkiau daryti – tiesiog turi „įjungti“ racionalesnį mąstymą.

Ką atsakote klientams, kurie mano patys gerai žinantys, ko jiems reikia?

Neturiu tokių klientų. Su tokiais iškart pasibaigia šnekos. Tai kam aš tada jiems reikalingas?

Kai Palangoje kūriau viešbučius, užsakovai ateidavo kaip bendraminčiai. Jeigu ne jie, turbūt nebūčiau padaręs tokių pastatų. Turi būti dialogas. Čia kaip žaidimas – kažkas turi kamuolį atmušti. Ir visas jo grožis priklauso nuo to, kokie geri yra abu žaidėjai. Jei vienas stiprus, kitas silpnas, tai daužysi kamuolius į vieną pusę ir niekas nežiūrės. Geras užsakovas yra labai svarbus.

Jūsų projektuotame „Palangos“ viešbutyje per skirtingus aukštus galima judėti be laiptų – tiesiog nuožulnomis (pandusais), o viešbučio kambarių grindys yra tokio paties nuolydžio kaip ir pandusas. Kaip pavyko įtikinti užsakovą?

Nuo pat pirmos dienos apie tai kalbėjau ir užsakovas neįžvelgė jokios problemos. Atsimenu, dar šitas stalas pas mane stovėjo (atsistoja paima storą knygą ir pakiša po kavos staliuko koja – aut. past.), na ir sakau: „Va, grindys.“ Metras nuožulnėja po keturis centimetrus. Paklausiau užsakovo, ar jį tai gąsdina. Atsakė, kad ne. Tada išsiskaičiavau tokį kampą, kad būtų galima spirale užlipti iki penkto aukšto be laiptų. Pasiūliau nedaryti tik koridoriaus pandusu – visas perdangas taip išlieti. Taip mąstėm ir užsakovui tiko.

O nebuvo kokių nors neatitikimų su Statybos techniniais reglamentais (STR)?

Ne, vienintelis dalykas STR, kad evakuacijos kelio nuožulna turi būti ne daugiau kaip šeši procentai, o čia – keturi. Viskas atitinka.

Gal atrodo viskas labai sudėtinga, tačiau, turint galvoj visus sprendimus, nereikia išradinėti dviračio – yra problema ir ji pakiša tau visus sprendimus. Pavyzdžiui, yra pasvirimas, nepatogumas – durų bet kaip neįstatysi. Tenka sugalvoti, kad jos atsidarytų į vieną pusę, kad nekliūtų už grindų. Problema visur veda kaip už rankos ir iš to išplaukia pagrindinė idėja. Dirbtinai sukurta problema tave praves pro viską.

Tai papildomos problemos yra gerai?

Jeigu nėra problemos, tai viskas. Man labai patinka ta idėja, kad jeigu tu neturi kokio nors iššūkio, kokio sunkumo, tai protas pradeda mirti. Tik iššūkiai ir sunkumai verčia eiti į priekį, ieškoti sprendimo. Jeigu visada esi komforto būsenos, na, tai ir merdi. Todėl būtina susikurti sau kokį nors iššūkį, kad jis tave dirgintų ir vestų pirmyn.

Jūs kalbate apie sąmoningą neracionalumo įtraukimą į projektą?

Čia esminis dalykas. Racionalumas – jau pats žodis dvelkia išskaičiavimais. Tai nekalbėkim tada apie architektūrą ir meną. Iracionalumo pasitelkimas yra pagrindinis dalykas, kad kas išeitų. Bet iš kitos pusės, jeigu jo bus per daug, tada nesuvaldysi ir prasidės degradacija. Reikia rasti pusiausvyrą, kai iracionalumo laipsnis nei per didelis, nei per mažas. Jeigu jo trūksta – tai sprendimai bus eiliniai, jei per daug – tai iš bėdos viską darysi, kad tik išeitų. O kai jo tiek, kiek reikia, tada viskas skamba.

Esate truputį maištininkas. Turite aiškią viziją ir pakankamą užsispyrimą įgyvendinti savo idėjas. Buvo etapas, kai siekėte, kad Palangoje taptų būdinga architektūra smailais stogais. Kaip kilo toks noras?

J. Basanavičiaus gatvėje anksčiau buvo viena labai graži vila, kokio 3-iojo dešimtmečio, jau iš tų senų, bet matėsi, kad profesionalų darbas, ne šiaip liaudies kūryba. Dauguma namų, kurie čia stovi, pastatyti per daug nesukant galvos, daryti kaip visi. O ten buvo matyti, kad kūrė architektas – ir namo proporcijos, ir detalės buvo apgalvotos. Matyti, kad fasado langai yra ne kur reikia, o ten, kur jie turi būti. Bet tą vilą paėmė ir nušlavė – vienintelį tikrai vertą dėmesio namą visoje J. Basanavičiaus gatvėje – europinio lygio. Visi kiti ten saugomi tik dėl to, kad seni, kad papuošti visokiais „gipiūrais“. To namo stogas buvo 63 laipsnių nuožulnumo. Pradėjau ieškoti kodėl ir radau, kad jei kvadrate iš viršutinės kraštinės vidurio nuleisime įstrižaines į kampus, gausime 63 laipsnius. Labai išraiškinga forma. Kai tą supratau, pradėjau taikyti ir kažkurio objekto projektą nunešiau apie 1997 metus į Architektų sąjungos tarybą. Sulaukiau komentarų, kad tai Palangai nebūdinga. Tai po to suprojektavau Palangoje 6 pastatus smailias stogais.

Ar dabar turite naują užsispyrimą, kurį norite įgyvendinti Palangoje?

Neturiu siekių įvesti kokį motyvą. Dabar mano noras – projektuoti objektus istorinėje miesto dalyje. Jeigu užsakovas man pasiūlys ten kokį nors objektą, visada jo imsiuosi. Geriau atsisakysiu kur nors kitur, bet ten projektuosiu. Tikslas – kiek šiame kvartale yra sklypų, kuriuose galima statyti, tiek ir pastatyti.

Kodėl būtent ta miesto dalis ir kaip ją įsivaizduojate?

Man ta vieta labai patinka. Ne todėl, kad turėčiau kokį nors konkretų sumanymą. Man tik norisi, kad ten būtų kokybiški statiniai. Jeigu statai, tai statyk taip, kad nebūtų gėda. Manau, kad į tą pusę nuo J. Basanavičiaus gatvės (į pietus – aut. past.) yra ta tikroji Palanga, o į šitą pusę (į šiaurę – aut. past.) jau viskas – eilinis provincijos miestelis. Ten Palanga ramesnė ir labai svarbus santykis su medžiais. Reikia juos išsaugoti ir kiek įmanoma sodinti naujų. Mes grožimės pušimis, bet jos ne amžinos. Dauguma jau pasiekė tokią brandą, kad greit pradės džiūti. Statant svarbu ne tik jas išsaugoti, bet privalu stengtis, kad šalia būtų pasodinta tai, kas jas pakeis. Juk reikės 50 metų, kol išaugs tokio pat aukščio nauja pušis.

Kodėl ne visiems pavyksta projektai Palangoje?

Kurdamas naują objektą bandau įsivaizduoti, kad ten ir gyvensiu. Dabar pastačiau „Eglės apartamentus“ ir juose apsigyvenau. Jau projektuodamas galvojau, kad galbūt norėčiau ten turėti savo namus, ir dariau taip, kad juose man būtų gerai, kad nebūtų gėda dėl pastato, žiūrėjau, ką aplink norėčiau matyti. Visada bandau įsivaizduoti, kaip aš pats jausiuosi. Dabar kitą namą projektuoju ir jau mąstau, kad gal ateityje persikelsiu ten. Jau svarstau, kurioje jo dalyje įsikurčiau, kaip viskas turėtų atrodyti. Kai darai kaip sau, tada gal ir nesi pats tobuliausias, bet stengiesi iš visų jėgų. Gal kitas suprojektuos tikrai geriau, bet jeigu jau kuriu aš – tai dirbsiu taip gerai, kaip tik galiu. Niekad nesakysiu, kad galėjau geriau, bet taip išėjo… Ne, taip nebus.

Kiek iš viso yra jūsų projektuotų pastatų Palangoje?

Dvidešimt penki, turbūt, o tame kvartale, apie kurį kalbu, dabar kuriu keturioliktą. Stebiu, kas parduodama senojoje Palangos dalyje, kai matau įdomią vietą, kalbinu pažįstamus statytojus ją nupirkti, ten ką nors suprojektuoti.

Kokia yra architektūros paveldo situacija Palangoje?

Neturim mes daug to paveldo – tokius architektūros objektus pirštais galima suskaičiuoti. Čia ne kokia Jūrmala, kur daug senų vilų, kurias turtingi žmonės statė. Palangoje to nebuvo, tik vienas kitas pastatas. Mūsų paveldas kitokio pobūdžio.

Tai koks Palangos išskirtinis bruožas?

Palanga kaip kurortas susiformavo pokariu. Yra keletas labai pavykusių statinių iš modernistinio laikotarpio. Tokia yra Palanga. Manau, ji turi tokia būti – atskiri modernizmo vienetai, apsupti parko, individualūs statiniai – kūriniai, kurie visi skirtingi, atspindintys savo laikmetį. Nereikia kažkokios bendros stilistikos ar vienodų stogų. Kam? Norėtųsi vaikščioti kaip muziejuje, kuriame kiekvienas statinys išreiškia laikmečio technologijas, finansinį statytojų pajėgumą, architektų svajones. Įsivaizduoju, kad jie turėtų kokybe konkuruoti, o ne stengtųsi apeiti esamas, galbūt nelabai tobulas taisykles, lipdydami stogus ant sienų ir aiškindami, kad čia mansardos. Nors, galbūt, tos nevykusios taisyklės – irgi iššūkis, stumiantis į priekį.

Baigę pokalbį architekto studijoje patraukėme į Birutės alėjos pusę, mėgstamiausią D. Rakausko Palangos vietą, kur daugiausia jo darbų. Ši vieta jam ypač svarbi, nes priėjus daugiabučius Birutės alėjos ir Kęstučio gatvės sankryžoje jis neslėpė nusivylimo dėl to, kas šioje vietoje iškilo: „Jie galėtų stovėti bet kur…“ Tai buvo du paprasti daugiabučiai, kurių apdailai panaudotos brangesnės medžiagos. Visas šių pastatų gėris, kad juos supa daug medžių, todėl jie nelabai matosi. Juos praėję pasiekėme „Palangos“ viešbutį, o vėliau „Eglės“ apartamentus, kuriuose gyvena pats architektas. Visi statiniai skirtingi, kiekviename bandyta įgyvendinti vis kitokį sumanymą – „Palangos“ viešbutyje judėjimas tarp aukštų be laiptų ir pasvirusios perdangos, „Eglės“ apartamentuose glaudus ryšys su gamta ir išskirtinės medžiagos. Vaikštinėjant po ramią, viešbučiais ir apartamentais nusėtą Palangos dalį architektas neslėpė noro, kad čia žiemą atsirastų daugiau gyvybės. Todėl dabar norėtų šioje dalyje išvysti pastatų, kuriuose žmonės ne tik ilsėtųsi, bet ir dirbtų. Nors su D. Rakausku tepraleidau pusdienį, tačiau jau neabejoju, kad jis savo tikslą pasieks.

Žymos: