Bent keliose veiklos srityse su Domantu Razausku esame kolegos. Keista, tačiau iki šiol scenoje nesusitikome nė karto, nors tokių progų būta ne vienos. Tai – pirmasis viešas mūsų pokalbis. Numaniau, kad Domantas – gyvas, šmaikštus, išmintingas pašnekovas. Lūkesčiai pasiteisino su kaupu…

Drįstu teigti, kad pagal veiklų gausą ir įvairovę esi renesansinio profilio žmogus: muzikas, poetas, publicistas, radijo ir TV laidų rengėjas bei vedėjas, skaitovas, vertėjas (iš anglų, vokiečių, rusų kalbų), o dabar jau ir fotografas. Ir tai dar ne viskas… Kaip visa sutelpa Tavyje, kaip viską suspėji nuveikti?

Pradėti reikėtų nuo „tinginys“. Tik vėliau visokie ten „muzikas“. Tinginys ir diletantas. Esu žmogus labai greitai įsimylintis, užsidegantis aistra, perdegantis ir viską metantis… Vaikystėje piešiau, paauglystėje vaidinau ir per plauką netapau aktoriumi. Vienas mokytojas vis sakydavo: „Negali, vaikine, sėdėti ant dviejų kėdžių vienu metu – nugriūsi! Turi nuspręsti, kuo būsi!“ Aš atsakydavau: „Jei negaliu sėdėti, tamsta mokytojau, – atsigulsiu“.

Nežinau, ar „renesanso žmogus“, ar paprasčiausiai man nuobodoka. Ir… viena veikla, vienas maistas, vienas miestas, vienas drabužis, šukuosena, vienas darbas nuo 9 iki 17 valandos, tai tiesiog ne man. Man nuobodu be Čiurlionio ir komiksų, be Fellinio ir Miyazakio, be Rakausko ir „Windows“ užsklandų, be Pelevino ir virtuvės žurnalų, galop be didmiesčių ir kaimų, be trobelių ir viešbučių, be įmantraus kokteilio ir beržo sulos. Žinau, kad nebūsiu geriausias, gal net pusėtinas jokioje vienoje srityje. Bet man dėl to absoliučiai ramu. Aš nedarau specialių judesių, nededu pastangų, galima sakyti, kad guliu valtyje, kurią kažkur kažkas plukdo. Ir dairausi.

Vis dėlto daugumai Tavosios kūrybos gerbėjų tebesi… „bardas“. Nors akivaizdu, kad rašai ir atlieki ženkliai sinergiškesnę muziką. Naudoji ne tik akustinę gitarą, bet ir modernią elektroninę įrangą, Tau svarbu ir garsas, ir apšvietimas bei vizualizacija. Bardams tai ne itin būdinga… Neretai Tavo buvimas scenoje dvelkteli roko energija. Kaip pats įvardiji savo kūrybą? Ar tam pasitelki kokius nors terminus? O gal nesuki galvos ir leidi sau laisvai nardyti muzikos platybėse?

Grodamas ir atidžiai klausydamas negaliu galvoti apie žanrus ar įvardijimus. Jie tėra reikalingi kaip sutartiniai kodai lakstant po muzikos istoriją, teoriją, kurios man taip pat įdomios. Tačiau su pačia muzika tai turi tiek pat bendro, kiek laikrodis su laiku.

Man smalsu ne tik klausytis muzikos, bet ir kalbėtis, kalbėti, rašyti apie ją. Nors daug prasmės tai neturi, man tai tiesiog įdomiau nei dievagotis dėl kokio nors politiko. Tokiu atveju kai kurių terminų neišvengsi. Tačiau pati muzika, vos suskambusi galvoje ar grotuve, pagaliau, iš paties užgauto instrumento, lyg lazdos smūgiu primena gyvenanti kitapus visų terminų, kritikų, visokių ten bardų, elektronščikų, lentynų ir vadovėlių.

Debiutuodamas kiekvienas kūrėjas patiria kieno nors įtaką (išimčių gal ir yra, bet jas pastebėti nebūtų lengva). Ar nesuklysiu teigdamas, kad kažkada Tau juntamą poveikį padarė Borisas Grebenščikovas ir grupė „Akvarium“? Kaip yra dabar? Ar tebesi atviras įtakoms iš šalies? Jei taip, kokios jos? O gal svarbesni sujaudinusi knyga ar patikęs filmas?

Įtaką man darė ir tebedaro labai labai daug muzikos, filmų, paveikslų, knygų ir t. t. Nuo pat kūdikystės. Kaip sakė senas bičiulis Picasso, skolinasi tik vidutinybės, geriausi vagia. Nežinau, ar tempiu bent iki vidutinybės, bet vagiu iš peties. Ir taip buvo visada. Gerokai iki tol, kol išgirdau B. G. (visiškai netyčia, ieškodamas vienos „Nautilus Pompilius“ dainos), man labai stiprią įtaką darė „The Doors“. Ir ne tik muzikinę, ir ne visada pačią geriausią. Tuo metu grojau ir beveik gyvenau gatvėje. Kai gimiau, tėvas neperstojamai leido ir pats grojo „Pink Floyd“, nuo to laiko jie man tebedaro poveikį. Gal net didesnę įtaką nei „Akvarium“ padarė Leonidas Fiodorovas ir jo „Auktyon“, kuriuos kadaise išgirdau Karoliniškių garaže. Ten gyveno poetai Antanas Šimkus ir Donatas Petrošius. Bėda, o gal džiaugsmas, kad gerokai mažiau žmonių Fiodorovą žino ir tą įtaką girdi.

O prie to „nū tai tau turbūt labai patinka „Akvarium“ esu seniai įpratęs. Priimu tai kaip komplimentą, nes B. G. į gyvenimą yra paleidęs ir tebeleidžia labai daug aukščiausios prabos dainų, kvėpuojančių ir kalbančių apie svarbius dalykus. Taip sutapo, kad universitete budologijos profesorius, mano draugas Audrius Beinorius, kai kuriuos sudėtingus budistinius dalykus studentams aiškindavo pasitelkdamas „Akvariumo“ dainas. Nuo to laiko B. G. gebėjimas rasti neįtikėtinai paprastą alegoriją nepaprastiems reikalams išskleisti mane pakerėjo. Abiem kai kurios temos tapo panašiai svarbios. Esu keletą kartų su juo susitikęs ir kalbėjęs. Tiksliau, bandęs kalbėti. Pirmą kartą mus, regis, suvedė šviesios atminties bičiulė Jurga Ivanauskaitė. Nežinau, ar esate patyrę tą jausmą, kai, regis, nori pasakyti ar išgirsti kažką neįmanomai svarbaus, bet gerai žinai, kad žodžiais to neišreikši. Tad belieka kvailai šypsotis ir toliau kalbėtis tik apie mėgstamą muziką.

O štai čia, turiu akcentuoti, B. G. yra ne mažesnis vagis už mane. Ten apstu Dylano, Donovano, „T.Rex“, Byrne’o, Bowie’o, įvairių tautų fokloro ir… būtų galima vardinti be galo. O kur dar George’as Harrisonas, kurį abu laikome savotišku šventuoju. Todėl, viena vertus, visai natūralu, kad žmonės, mažiau besikapstantys muzikiniuose intertekstuose ir išgirdę donovanišką harmoniją, sako – taigi B. G.!

Kita vertus, kartą apsilankęs mūsų su grupe koncerte, žmogus greitai pamiršta šią etiketę. Ir tada prasideda: jūs ten krautroko klausotės, psichodelikos kažkokios? Visko klausomės. Mane iš klasikinės gitaros išspyrė dėl „pernelyg didelės meilės bliuzui“. Nėra nė vieno muzikinio žanro, nė vieno laikotarpio, kuriame negyventų mano mylimų ir sekamų, aišku, ir apvagiamų kūrėjų.

Turbūt dera patikslinti, kad kalbėdamas apie „vogimą“ turi galvoje ne plagijavimus…

Ir taip, ir ne. Kalbu apie pokalbius tarp kūrinių. Literatūroje tai vadinama intertekstais. O muzikoje, jei bandai su Dylanu kalbėtis jo akordų progresijomis ir įvaizdžiais, ar tai plagijavimas? Juk jis pats taip pat kalbasi su Woody Guthrie’u, ir taip be galo. Arba, jei panaudoji kūrinyje Steve’o Reicho ritminę figūrą, bet ją plėtoji savaip, kas tai? Beje, džiazo pasaulyje dėl to visiškai nesukama galvos, nes net čia ir dabar laisvai improvizuojantis koks nors genialus saksofonininkas, tarkim, mano dievinamas Colinas Stetsonas ar Matsas Gustafssonas suvokia, kad iš esmės jis negali nevogti, neimti tų jau paruoštų derinių iš virtualios pasaulinės muzikos duomenų bazės. Tiesą sakant, mus nuo gimimo išskyrus plagijavimą nelabai daugiau ko ir moko… Bet čia kita tema.

Picasso, manding, turėjo galvoje tai, kad pats vienas ant tuščio ir balto lapo iš esmės negali sukurti nieko tokio savito, kas pleventų šventame vakuume ir dėl ko mušdamasis į krūtinę galėtum rėkti: „Aš auuuutorius!!!“ Net jei gyventum toli nuo kultūros. Garsai, kalba, jų deriniai ir tų derinių struktūra, visi įmanomi triukai, akordų sekos, visi žanrai ir kryptys jau yra, technologiniai sprendimai jau padaryti, tobulos eilutės parašytos. Ir nėra tai nei blogai, nei gerai. Aš galiu visu tuo žaisti, galiu viskuo naudotis, žavėtis, atmesti, imti ir klijuoti, dėlioti. Ir jei kažkas priėjęs sako: „Hm… kažkur tai jau girdėta…“, atsakau: „Taip, mielas bičiuli, ir tu man kažkur jau matytas.“

Bet užvis gražiausia, kad net jei pavogčiau ištisą tavo, Alfredai, dainą, nata į natą, ir sudainuočiau ją koncerto metu – tai išties jau būtų mano daina. Ir atvirkščiai. Todėl, kad dainos autorystė priklauso tam, kas ją realiu laiku išgyvena dainuodamas, klausydamas. Ne tam, kas parašė ją prieš -iolika metų, nes to žmogaus paprasčiausiai nebėra.

Turiu draugą, puikų muzikantą Darių Žvirblį. Jis yra sukūręs tokių dainų, kad išgirdęs kai kurias tiesiog pasivogiau ir kartais groju per koncertus. Pasakiau Dariui: „Nepyk, bičiuli, tiesiog tu parašei mano dainas“. Ir jis nepyksta.

Reikia suprasti, kad tai nėra „koveriai“. Nekenčiu „koverių“. Vagis nuo skolininko tuo ir skiriasi – jei vagiu, tai jau mano. Nebeatiduosiu.