Nancy Huston

DOLCE AGONIA

Leidyklos „Tyto Alba“ 2018 metų planuose įrašytas Nancy Huston – vienos garsiausių Kanados rašytojų, daugelio literatūrinių premijų laureatės, penkiolikos romanų ir keturiolikos negrožinės literatūros kūrinių autorės – vardas. „Dolce agonia“ – vienuoliktas jos romanas. Ši knyga – emociškai intensyvi ir kupina vidinės įtampos kaip Ingmaro Bergmano filmas.

Tai dvylikos senų draugų istorija, papasakota per vieną dieną, šių laikų šeimos gyvenimo pjūvis, parodantis viską – meilę ir mirtį, draugystę ir atstūmimą. Praeities nostalgija, egzistencinės baimės trupinėlis, baimė pasenti, vidurio amžiaus nerimas, dar neišblėsę jausmai buvusiems mylimiesiems… Viskas labai komplikuota, prieraišumas gali čia pat virsti blogai slepiama neapykanta, susitikimo džiaugsmas – liūdesiu ir nerimu. Dar blogiau, kad šį spektaklį režisuoja ne kas kitas, o Dievas; jis sarkastiškai ir iš aukšto žvelgia į žmones, kuriuos pats subūrė prie vieno stalo, kaip negailestingas režisierius, žinantis kiekvieno aktoriaus ateitį ir mirties aplinkybes. Į ją leidžiama pažvelgti ir skaitytojui – taigi mes netikėtai įgyjame aiškiaregystės dovaną. Liūdną ir keistą.

Dvylika draugų atkeliauja pas airį rašytoją Šoną į Naująją Angliją Padėkos dienos vakarienei, tačiau sniegas juos įkalina ilgesniam, nei planuota, laikui. Ir vakarienė ima virsti išpažinčių apie sugriautus gyvenimus, iššvaistytą laiką, neišsipildžiusias viltis virtine. Kiekvienas turi ką slėpti, kiekvienas atsineša savo problemas, nerimą ir baimę. Visi pernelyg daug žino vienas apie kitą, įtampa auga…

Tai tragikomiška psichologinė drama apie vidurio amžiaus krizę, apie mirties baimę, apie bejėgiškumą ir tikėjimą likimu.  


Romano ištrauka

PASIRUOŠIMAS VAKARIENEI

Kvapsnis pasklinda po namus tarsi skausmas. Geros virtuvės aromatai, galvoja Šonas, nuo to laiko, kai išėjo Džodė, kamuoja dar labiau, nors jie visuomet mane kankindavo, visur, kur gyvenau, ypač mėsos kvapas: močiutės jautienos ragu Golvėjuje, mamos verdamos vištienos sriubos Somervilyje, karališkojo Džodės veršienos troškinio osso buco; mėsos kvapas kiekvieną kartą sukelia kankinamą nostalgijos jausmą: užeiti į namus ir suvalgyti mėsos patiekalą dar įmanoma, bet uosti aromatą, kol gaminama – gryna kančia, bet ne dėl alkio, o dėl kirbančio, į neviltį varančio ilgesio, vis įsibraunančio į vidurius, kol lėtai savo syvuose skrunda kalakutas, iškrypėliškai masina šilumos, gerumo, laimės pažadai, paprasti namų malonumai, visa tai, ko negausi, ko niekada neturėjai, net vaikystėje.

Virtuvėje jau seniai niekas nešeimininkavo. Kvapas, vėl, tas kvapas. Ak, susitelkti į ką nors kita, Jėzau, tik antra valanda, reikės kentėti dar keturias, tas paukštis tikras pabaisa, sveria dvylika kilogramų: „Tiek, kiek trejų metų vaikas!“ – ką tik pasakė Patricija, išdidžiai nudrėbusi kalakutą ant stalo, skėsdama jo šlaunis ir pilnomis saujomis grūsdama įdarą… Vakarėlio valgiais rūpinasi Keitė ir Patricija, o Šonas sujudo sukruto, jis nebuvo numatęs, kad teks uosti pragarišką kepamo kalakuto aromatą laukiant, kol sutems.

Grįžti į aksominį lygmenį, nustatyti tikslią dozę. Ne matuoti, ne, jis jau nebenori matuoti, tenori išsilaikyti tinkamame lygmenyje – nuolat būti aksominiame. Pirštas, du, trys, aha, štai. Auksuota skysta ramuma. Skani ir aitri cigaretė. Gerai. Negilus atodūsis. Negilus kosulys. Tada ima vartyti „New Yorker“. Vienas humoristinis piešinys jį prajuokina, Pačiulis ateina pasitrinti snukiu jam į koją ir reikalauja, kad pakasytų už ausies. Šonas ir pats kartą buvo sugalvojęs pokštą, kurį norėjo nusiųsti žurnalui: „Tai ne farsas, tai geriausios garstyčios dešrelėms iš tikro faršo!“ Tokio tad būta pokšto, žodžių žaismo apie dešreles, bet Džodė jį atkalbėjo, anot jos, tokio idiotiško kalambūro neįmanoma iliustruoti. Tai buvo jau beveik jų santykių pabaigoje, pirmaisiais jų gyvenimo kartu mėnesiais nebūtų drįsusi pavartoti žodžio „idiotiškas“ tam, ką jis dieną ar naktį galėjo pasakyti, parašyti, sumanyti. Taip pat į pabaigą jis įtaisė jai mėlynę po akimi už tai, kad pavadino jo motiną profesionalia mazochiste (šis prisiminimas netikėtai iššoko jo sąmonėje ir supurtė iš gėdos: tai buvo vienintelis kartas, kai jis pakėlė ranką prieš moterį ir apskritai prieš žmogų; siaubas!). Baigta, jau penkeri metai, kaip baigta. Jis net nežino, kokiame žemyne ji gyvena.

Taurėje nieko nebeliko. Jis pastato ją ir nukreipia žvilgsnį pro langą į plieno pilkumo dangų, kurio per visą istoriją nė vienas poetas nemėgino paversti eilėmis, nė vienas kino režisierius vaizdais, į dangų, kuris netelpa į jokį apibrėžimą, juokais paverčia bet kokią metaforą ir slopina bet kokią viltį, į piktą lapkričio dangų, tokį pilką, kad pilkuma užkrečia medžius, tvorą ir pašiūrę. Būsim pašiurpę, sako sau Šonas ir vėl nusijuokia, šįkart visai tyliai, svarstydamas, ar šis atradimas galėtų tikti eilėraštyje. Prastai, prastai, dilgčiojamai kartoja dangus ir, atrodo, niekas neketina jam prieštarauti. Tamsa bus geriau, nusprendžia Šonas. Tamsa yra pažįstamas matmuo. Su tamsa galima šį tą nuveikti. Kai įjungi lempas, o lauke tamsu, šis tas pasikeičia. Pasidaro jauku, namų židinys, paguoda… Jį vėl suerzina maisto kvapsnis.

Griebti jautį už ragų. Jis ramiais žingsniais artėja prie virtuvės apmąstydamas pasakymą „būti raguotam“. Kadaise žinojau, iš kur jis kilo, bet nebežinau, sveiki, Alzheimeri, malonu su jumis susipažinti, tikrai, sakot, kad mes jau buvome susitikę? Mat kaip, o man tikriausiai išgaravo iš galvos, cha cha, mano galva tėra didelis gartraukis, ką gi, bet kodėl apgautas vyras įsitaiso ragus? Gal todėl, kad ragus turi mėnulio pjautuvas, o vyro galva tikriausiai kažkur mėnulyje? Tikrai ne. Nesijaudink, mamyte. Aš tiesiog nespėsiu sumušti tavo užmaršumo rekordo.

Jis užtinka Patriciją virtuvėje vieną, pasisukusią nugara į jį, jos prijuostės juostos sumegztos kaspinu ant laibo kaip dažnos italės juosmens, juodi ilgi plaukai susukti į kuodą, kad nekristų į maistą, trumpas siauras juodas sijonas paryškina sėdmenų iškilumus; Šono varpa kelnėse krusteli, priėjęs iš nugaros, jis braukia rankomis Patricijos klubakauliu iki pilvo. Jam visuomet atrodė, kad jos klubakaulis neįtikėčiausias iš visų, kokių būta per visą moterų giminės istoriją: du švelnūs išsikišimai po juodu sijono audiniu. („Man patinka ir tavo krūtys, nemanyk“, – kartą sušnabždėjo jai dar tais laikais, kai jie buvo meilužiai, žinodamas, kad žindžiusios moterys gali jautriai reaguoti, kai kalbama apie jų krūtis, nes tuo metu Patricija jau augino du sūnus, o jis neturėjo nei sūnaus, nei dukters, ir niekada neturės, nes Džodė nužudė… „Tavo krūtys nuostabios, bet tavo klubakaulis vienintelis toks pasaulyje, tai Dievo dovana.“)

Ji neatšlyja, sujuda, junta, kaip standėja varpa, o Šonas, krimsnodamas jai sprandą, prie kurio prilipę nuo virtuvės garų sudrėkę plaukai, pasilenkia per petį pažiūrėti, ko yra puode. Bruknių su tarkuota apelsino žievele, žievelės pradeda sproginėti kaip spraginami kukurūzai, tik tyliau, jos drėgnesnės, spalvingesnės, vos girdimos. Kai tik prasprogsta (Šonas prisimena sužinojęs tai iš Džodės, kai ji vienąsyk mėgino sudominti jį kulinarijos menu), reikia užgesinti po puodu ugnį, padažą palikti atvėsti, o paskui laukti, kol jis dėl neperprantamos priežasties pavirs drebučiais.

– Mmm, kaip kvepia, – sušnabžda braukdamas lūpomis per pūkuotą Patricijos kairės ausies spenelį.

– „Senos knygos paslaptis“, – sako ji. – Nauji prancūziški kvepalai. Patinka?

– Aš apie maistą, – sako Šonas. – Jis skaniai kvepia.

– A! – tarsteli Patricija.

Apsimestinai įsižeidusi ji vaizduoja, kad traiško jo pėdą aukštakulnio smaigu. Avėdama aukštakulnius ji yra tokio pat ūgio kaip jis, vyrui toks ūgis veikiau jau kuklus, o ji, būdama basa, siekia jo antakius. Jam patinka nėriniuoti jos marškiniai, ankšti sijonai, anų laikų moteriškumas: amerikietės taip jau nebesirengia. Išgirdęs, kad Keitė koridoriaus gale esančiame tualete nuleido vandenį, jis palengva mandagiai atsitraukia nuo vis dar jauno ir stangraus Patricijos kūno (nors, savaime suprantama, nebe tokio jauno ir stangraus kaip prieš septynerius ar aštuonerius metus, kai Romanų kalbų katedra įdarbino ją sekretore, o Šonas nerūpestingai praėjo pro praviras jos kabineto duris, staiga sulėtino žingsnius koridoriuje, paskui žengė tris plačius žingsnius atatupstas, tada pasisuko ir nukreipė į Patriciją neatremiamą tamsų ir melancholišką žvilgsnį. Tuo metu ji dar buvo ištekėjusi, o jis nevedęs, dabar ji išsiskyrusi, jis taip pat vienas, ir ką daugiau čia bepridursi. O tada, paskutinį sykį perbraukęs ranka per jos sėdmenis, jis siuntė liūdnam savo galui nurodymą gulti į vietą, net įkišo į kišenę ranką ir pastūmė jį į šoną, prieš tai šeimininkiškai kepštelėjęs).