Svetlanos Baturos nuotrauka
Silvija Butkutė

Didysis Philo Vono sprogimas

Jis įkando man į batą. Iltiniai dantys perėjo kiaurai avalynę, rodos, net užkliudė kojinę, įsitempusias sausgysles… Stovėjo prieš mane keturpėsčias, o žiūrėdama į prakaitu rasotą jo kaktą jaučiau, kaip oda nuėjo pagaugais. Visa laimė, kad mes jau buvome pažįstami, nes kitomis aplinkybėmis tokia ekspresija ir įsijautimas galėjo nupiešti labai makabrišką šio charizmatiško vyro portretą. Po spektaklio premjeros Kaune kompozitorius, šokėjas, performanso meno atlikėjas, elektro-flamenko išradėjas prancūzas Philas Vonas taikiai šypsodamasis prisipažino, kad scena jam – transformacijos erdvė, todėl jis neturėjo žalio supratimo, kad vos neatsikando pirmoje eilėje sėdėjusios žiūrovės apavo. Gaivališkas ir ekspresyvus performatyvaus vyksmo metu ir ramus, gilus, net, sakyčiau, drovus žmogus kasdienybėje. P. Vono gyvenimas – odisėja per pasaulį, kultūras, asmenybės brandos etapus ir meną, peržengiantį žanrinės įvairovės ribas. Todėl ir mūsų pokalbis – kaip mitas iš pirmų lūpų: nuo kosmopolitiško žvilgsnio į Vilnių, magiškų ritualų Afrikos glūdumoje iki flamenko esmės ir menininko tarnystės filosofijos.

„Mano amžiaus žmogui Vilnius labai tinka, – šypsosi Philas. – Per pastaruosius tris mėnesius buvau grįžęs padirbėti į Londoną, ir ten mane lydėjo slogi nuotaika. Tas miestas labai painus, man pernelyg intensyvus savo gyvenimo stiliumi ir ritmu. Kiekvieną dieną viešuoju transportu važiuodavau į repeticijas kartu su šimtais kitų, įbedusių akis į telefonus ir nešinų popieriniais kavos puodeliais. Tikriausiai, jeigu medžiais prašokuotų voverė, būčiau vienintelis ją pamatęs, nes visi aplinkiniai pernelyg užsiėmę savimi. Arba Paryžius – tikras energijos siurbikas, žmonės čia pavargę, daugelis priklausomi nuo antidepresantų, pražilti galima. Kaskart grįžęs į Vilnių greitai adaptuojuosi ir galiu atsikvėpti, atsipalaiduoti. Čia yra kažkas labai žemiško, padedančio atgauti jėgas. Lietuvoje gyvenu jau 1,5 metų, esu šokio teatro „Okarukas“ bendraautoris, kompozitorius. Mano kaip solisto kūrinys, kuriuo šį pavasarį prisistačiau Lietuvos publikai, pavadintas „Prarastas ir atrastas žmogus“. Kūryboje siekiu atskleisti metamorfozių kupiną asmenybę, kurios egzistencija yra skausminga: eini eini aklinoje tamsoje ir netikėtai randi trapų gėlės žiedlapį… Šis spektaklis – mano autoportretas. Tačiau nenoriu būti apibūdinamas kaip „vaikinas, kuris šoka flamenko“, atvykėlis iš svetur. Aš čia, nes trokštu dalintis.

Nors mano šeima buvo visiškai ne meniška, jau vaikystės svajonėse regėjau save muzikos grupėje. Žinai, kartais nutinka, kad turi vieną mokytoją, bet tikrai labai gerą, kuris išgelbsti tavo gyvybę. Buvau tik berniūkštis, kai jis man parodė, kaip skaityti Baudelaire’o, Apollinaire’o poeziją. Man tai buvo didelis atradimas, ėmiau kitaip matyti pasaulį, pats pradėjau rašyti. Septyniolikos mečiau mokyklą, viską palikau ir išvykau į Londoną. Turėjau idėją sukurti kažką protu nesuvokiamo ir siurrealistiško. Devintasis dešimtmetis Londone buvo puikus metas, čia pažinau performanso žanrą, kuriame jungėsi įvairūs menai. Priklausiau jaunuoliams, dirbusiems restoranuose, diskotekose, o visą likusį laiką investavusiems į kūrybą. Kartą sutikau vaikiną iš Kanados, keletą moterų iš Pietų Afrikos, Italijos, Prancūzijos, Škotijos ir juos pakviečiau prisijungti, taip įkūriau menininkų kompaniją, teatralizuotą muzikos grupę „Von Magnet“, pavadintą remiantis nesuderinamų dalykų traukos dėsniu. Procesą lydėjo ta pati energija kaip ir kuriant įprastą muzikos grupę: štai būgnininkas, gitaristas, vokalistas, tik mes neturėjome konkrečių vaidmenų, mokėmės vieni iš kitų. Svarbiausia buvo mus vienijanti energija, bendras tikslas, o viską, ką uždirbdavome, investuodavome į savo kūrybinius eksperimentus. Pradžioje rengdavome pasirodymus naktiniuose, gėjų, sadomazochistų klubuose. Pagarsėjome kaip elektroninės muzikos kūrėjai, susijungę su flamenko atlikėjais ir kuriantys keistą teatrą. Buvome inovatoriai, tarsi kokie Berlyno ekspresionistai, ir netrukus mus pastebėjo. Su flamenko energija ir savo naujoviškumu integravomės į devintojo dešimtmečio Londono bohemą, sulaukėme kvietimų pasirodyti teatruose, užsienio festivaliuose. Neįsivaizduoju, kaip būtų susiklostęs mano likimas, jei nebūčiau apsistojęs Londone, kur koncentravosi daugybė kūrybingų žmonių iš viso pasaulio. Postindustrinė muzika, savadarbės mašinos jai generuoti, metalo laužo skulptūros, skruzdžių garsų įrašinėjimas… Viskas buvo įmanoma! Londonas kėlė sąlygą būti unikaliam, nekopijuoti. Visam gyvenimui išmokau – kurk taip, kad tavęs nebūtų su kuo palyginti.

Žymos: