Dariaus Petreikio iliustracija
Kalbino Lluísas Bagaría i Bou

Dialogas su García Lorca

Tu, kuris suteikei Gilo-Robleso moliūgui lyrišką atspalvį, matei Unamumo apuoką ir benamį Barojos šunį, ar nenorėtum man pasakyti, kokia sraigės prasmė Tavo darbų platybėse?

Klausi manęs priežasties, dėl kurios mano kūriniuose dažnai aptinkamas sraigės motyvas? Viskas labai paprasta, jos man primena vieną sentimentalų momentą iš mano gyvenimo. Kartą, kada rašinėjau, prie manęs priėjo mama ir nužiūrėjusi tą rašliavą pasakė: „Sūnau mano, aš numirsiu taip ir nesupratusi, kaip tu gali užsidirbti pragyvenimui raizgydamas kažkokias sraiges.“ Nuo tada aš joms pašvenčiau savo darbus. Štai ir patenkinau Tavo smalsumą.

Subtilusis ir gilusis poete García Lorca, Tavo eilės švelnios ir dailios, eilės gerai grūdinto plieno sparnais, veriančios žemės gelmes: tiki Tu, poete, menu dėl meno ar priešingai – manai, jog menas turi tarnauti liaudžiai, kad verktų su ja, kai ši verkia, ir juoktųsi, kai šita liaudis juokiasi?

Į Tavo klausimą, didis ir mylimas Bagaría, turiu atsakyti, kad toks meno suvokimas būtų žiaurus dalykas, jei, laimei, nebūtų jau nuvalkiotas. Joks normalus žmogus nebetiki tokiais niekais apie tyrą meną, meną dėl savęs paties. Šiuo dramatišku metu pasaulyje menininkas turi verkti ir juoktis su žmonėmis. Reikia palikti ramybėje savo lelijų puokštę ir verčiau įbristi į dumblą iki pusės, kad padėtum tiems, kas tų lelijų ieško. Mano paties atveju, labai noriu pajusti ryšį su kitais. Būtent todėl pasibeldžiau į teatro duris ir atidaviau jam visą savo jautrumą.

Ar manai, kad gimdant poeziją yra priartėjama prie toli ateityje mūsų laukiančio pasaulio, ar atvirkščiai – padaroma taip, jog svajos apie amžiną gyvenimą tik nutolsta?

Toks neįprastas ir sudėtingas klausimas apie tą slegiantį metafizinį sunkumą, kuris vis iškyla gyvenime ir apie kurį žino tik tie, kurie tave pažįsta. Poezijos kūryba yra neišaiškinama paslaptis, lygiai tokia pati kaip ir žmogaus atsiradimas. Nežinia kur girdisi balsai, o rūpintis iš kur jie ateina yra tiesiog beprasmiška. Kaip aš nesirūpinau dėl to, jog gimsiu, taip nesirūpinu ir dėl to, kad mirsiu. Stebėdamasis klausausi Gamtos bei žmogaus ir kopijuoju tai, ką jie man parodo, be jokių pagražinimų, nesuteikdamas dalykams tokios prasmės, kuri pats nežinau, ar jiems priklauso. Nei poetas, nei kas kitas neturi rakto pasaulio paslapčiai atskleisti. Noriu būti geras, žinau, kad poezija pakylėja, o būdamas geras ir kvailiui, ir filosofui tikiu, jog jei rojus egzistuoja, manęs lauks maloni staigmena ten pakliūti. Bet žmogaus skausmas ir nesibaigianti neteisybė, vis pasirodanti pasaulyje, ir mano paties kūnas, ir mano paties mintys man neleidžia perkelti savo namų į žvaigždes.

Ar nemanai, poete, kad laimė slypi tik migloje apgirtus, apgirtus nuo moters lūpų, vyno, gražaus peizažo, o kolekcionuojant tokias aistros kupinas akimirkas, jos trunka amžinai, net jei amžinybė neegzistuoja ir turėtų kilti iš mūsų pačių?

Aš nežinau, Bagaría, kame laimė. Jeigu tikėčiau nepakartojamo profesoriaus Ortí y Laros tekstu, kurį nagrinėjau institute, – laimę galima aptikti tik danguje; bet jeigu jau žmogus amžinybę išsigalvojo, manau, pasaulyje yra tokių įvykių bei dalykų, kurie verti trukti amžinai ir dėl savo grožio, transcendencijos tampa pavyzdžiais to, kas turėtų tęstis visą laiką. Kodėl manęs to klausi? Žinau, Tu nori, kad mes galiausiai atsidurtume kitame pasaulyje ir tęstume pokalbį įstabioje kavinėje su sparnus suteikiančia muzika, juoku ir niekada nesibaigiančiu puikiausiu alumi. Nebijok, Bagaría… tikėk, kad mes ten susitiktume.

Stebėsies, poete, beklausydamas šito laukinio karikatūristo klausimų. Kaip žinai, esu žmogus ekstravagantiškas ir mažai tikintis, laukinis, kuriam ne viskas gerai; galvok, poete, kad visas šis tragiškas savybių rinkinys gyvenimui sužydėjo eilėse, išmikčiotose mano tėvų lūpomis. Nemanai, kad daugiau tiesos užčiuopė Calderónas de la Barca, sakęs, jog „Didžiausias žmogaus nusikaltimas buvo gimti“, nei Muñozo Secos optimizmas?

Tavo klausimai manęs visai nestebina. Tu tikras poetas – visada iškeli tai, kas neramina. Atsakau Tau visiškai nuoširdžiai, paprastai, o jei nepataikau ar mikčioju – tai tik iš nežinojimo. Tavo laukinės plunksnos – tai plunksnos angelo, o už to būgno, diktuojančio Tavo makabriško šokio ritmą, slypi rausva lyra, tokia, kokias piešdavo senovės italai. Optimizmas būdingas sieloms, turinčioms tik vieną dimensiją; toms, kurios nemato mus supančių ašarų upelių, sukeltų dalykų, kuriuos galima ištaisyti.