fbpx

DĖMESIO! Komiksai Lietuvoje ir Baltijos šalyse: skirtingi ir panašūs

Vidas Poškus

Šis pavadinimas, regis, yra ydingas dėl liepiamosios nuosakos (bent kiek pamenu savo plakato kompoziciją dėsčiusių mokytojų pastabas), tačiau formaliai ekspresyviu lakoniškumu, įtaigia dinamika ir grafiniu pobūdžiu (tos E, Ė, O atrodo kaip kokie piešti žmogeliukai) ypač tinka, kai kalbame apie komikso žanrą ir jo situaciją (bent Lietuvoje, o gal ir visose Baltijos valstybėse). Bet tai – tik metaforų prisodrinta preliudija…

Kaip buvo rašoma dar 2018 m. pradžioje Vilniuje savo kelią pradėjusios, tačiau rimtą turą, primenantį vežimų teatro ar keliaujančio cirko (manau, kad dėl tokio palyginimo niekas neturėtų įsižeisti, nes šis žanras iš esmės turi pramoginių pradų), atlikusios parodos „Baltijos iliustracija. Komiksai #2“ (kuratorės Rusnė ir Ula Šimulynaitės) anotacijoje, „ko gero, rimčiausiai komiksai vertinami Estijoje, kur komiksų disciplina dėstoma Estijos dailės akademijoje, ir Latvijoje, kur leidžiamas tarptautinis komiksų žurnalas „kuš!“

Šiuo sakiniu turbūt ir nusakyta visa esmių esmė. Ypač jeigu kalbame apie komikso kaip meno žanrą trijose Baltijos šalyse – valstybėse, kurių kultūrų ir meno situacijų nesieja praktiškai niekas, išskyrus asmenines pažintis (o kur ir kada tai nebuvo aktualu bei svarbu?) ir kelis dešimtmečius trukusią bendrą politinę patirtį (turiu mintyje sovietų okupaciją, fantomą, kuriuo dar tebegyvename, bet kuris pamažu telieka fantomu).

Neaptarsiu komikso ir jo „socialinio“ statuso kiekvienoje iš trijų minėtų šalių. Kas bent kiek tuo domisi, žino, kad tai yra reiškinys, su kuriuo negalima nesiskaityti kalbant apie meną. Panašiai kaip ir tokie rimti šiuolaikinio meno žanrai kaip karikatūra, animacija, net iliustracija (ne tik knyginė, bet ir žurnalinė ar laikraštinė – vis dėlto mūsų krašte iliustracija niekuomet neįgavo tokios reikšmės, kokią jai teikia kad ir „varganas“ žurnalas „The New Yorker“; kiekvienas naujas pieštas jo viršelis jau savaime yra kultūrinės svarbos įvykis), be kurių neįmanoma masinė, populiarioji, vartotojiška kultūra.

Apskritai kalbėti apie Baltijos komiksą kaip savotišką geokultūrinį fenomeną kažin ar galima. Tai daugiau retorinio, o ne probleminio pobūdžio klausimas. Štai, ketvirtajame dešimtmetyje vienas aktyviausių tuometinių komiksų dailininkų buvo Jonas Martinaitis, kūręs linksmų piešinėlių serijas su nuotaikingomis juos lydinčiomis eilėmis. Beje, daug kas pamiršo, kad 1940 m. okupacinių „rinkimų“ į Liaudies Seimą metu Lietuvos Respublikos piliečiai bolševikus mulkino, tiksliau – trolino komiksų personažu Melchioru Putele, kuris irgi tapo „išrinktuoju“ deputatu. Mat iš laikraščio iškirpta komiksų juostelė tobulai atitiko rinkimų biuletenio parametrus. Deja, niekas Putelės tarp Antano Venclovos ir Petro Cvirkos nepastebėjo. Be to, „Lietuvos aide“ šmėžavęs komiksų veikėjas net nebuvo mūsų valstybės (tegul ir okupuotos) pilietis, nes iš tiesų tai prancūzų dailininko André Daix (Delachenalio), beje, sėkmingai kolaboravusio su naciais, sukurtas herojus Proffeseur Nimbus – tad vokiečių tuo pačiu metu okupuotoje Prancūzijoje jis turėjo savų rūpesčių… Vėliau, jau 1967 m., Melchioras Putelė transformavosi į dailininko Juozo Kasčiūno (šį vėliau pakeitė Alius Tarabilda, Andrius Deltuva, Leonidas Vorobjovas, Rimantas Dovydėnas) ir poeto Jono Šiožinio demiurgiškai suformuotą Anuprą Dirvelę ir apsigyveno „Valstiečių laikraštyje“. Šiame nykiame ir neperskaitomame kolūkiniame leidinyje tai buvo turbūt pati įdomiausia skiltis (sakau tai remdamasis sava, tegul anuomet ir vaikiška, patirtimi).

2019-01-25