Kadras iš filmo „DAU. Natasha“ (2020). © Phenomen Film
Vladas Rožėnas

DAU. Nepasotinamo realizmo godos

Ketveri metai filmavimo. 13 000 m2 kino aikštelė, kurioje viskas, nuo buitinės technikos iki rozečių, nuo maisto iki leidžiamos kalbos, yra įstrigę 1938–1968-ųjų Sovietų Sąjungoje ir visapusiškai uždaryta nuo aplinkinio pasaulio. Specialiai tam vien kostiumų pasiūta 40 tūkst. Aktoriai, vaidinantys ne personažus, bet žmones – valytojus, muzikantus, pareigūnus – kuriuos privalo įkūnyti net išjungus kameras. Jokio jiems žodžius sufleruojančio scenaristo, tik bendrą įvykių kryptį nurodantis režisierius. Čia ne filmo siužeto atpasakojimas – visa tai išties įvyko.

DAU vadinamas projektas prasidėjo nuo sumanymo pastatyti biografinį filmą apie Nobelio premijos laureatą, fiziką Levą Landau, vadintą Dau, ir institutą, kuriame šis dirbo. Bet režisieriui Iljai Khržanovskiui tokia idėja greitai ėmė atrodyti per menka. Iš rusų verslininko Sergejaus Adonievo jis gavo finansavimą sukurti DAU taip, kaip įsivaizdavo – išsiplečiant ir reflektuojant ne vieną žmogų, o visą laikotarpį. Kodėl duoti šie pinigai? Kiek tai kainavo? Kokia, be vieno režisieriaus vizijos patenkinimo, sumanymo prasmė? Šie klausimai neturi atsakymų ir tai – pirma iš aibės su DAU susijusių dilemų.

Projektas, kaip neįtikėtina bebūtų, įvyko. 2008–2011 m. Charkove, Ukrainoje be perstojo veikė filmavimo aikštelė. Tvirtinama, kad joje vaidino 400 pagrindinių aktorių ir dar 10 tūkst. statistų. Užfiksuota sąlyginai nedaug – 700 valandų medžiagos, mat ištisas savaites nefilmuota, tik gyventa tame pasaulyje. Neva šito ir norėjo režisierius – kad, pavyzdžiui, šlavėjai filme ir būtų tikri, veiklos užgrūdinti šlavėjai, ne amato neišbandę aktoriai.

„Neva“, nes I. Khržanovskis apie savo kūrinį kol kas kalba abstrakčiomis frazėmis. Žinome tiek, kad DAU virs 13 filmų ir keliais serialais. Pirmieji du filmai parodyti Berlyno kino festivalyje, kur jau premjeros dieną imta svarstyti apie tai, kaip, pirma, galėjo atsirasti toks projektas ir kokiais pinigais jis finansuojamas bei, antra, ar moraliai teisinga šitaip uždaryti žmones ir versti juos vaidinti tol, kol riba tarp realybės ir tikrovės išsitrina.

Žinau, pastarasis klausimas primena bandymą tokiame tiesiogine to žodžio prasme nepakartojamame projekte įžvelgti problemą (aš, laukęs DAU ne vienerius metus, visiškai nenorėčiau jo kelti), tačiau pamačius, kaip iš tiesų atrodo DAU ir perskaičius, kaip apie jį atsiliepia projekto dalyviai, etinės dilemos badyte bado akis.

„DAU. Nataša“ (DAU. Natasha) pasakoja apie mokslininkų instituto bufete Stalino valdymo metais dirbančią pusamžę moterį (akt. Natalia Berežnaja). Nors juosta trunka bene pustrečios valandos, ją sudaro viso labo keturios ar penkios itin ilgos scenos ir vos keletas uždarų kambarių. Pirmiausia Nataša geria ir pykstasi su savo kolege. Tuomet švenčia ir permiega su laboratorijoje dirbančiu mokslininku. Galiausiai ją dėl to išsikviečia KGB agentas ir pamokęs, kas sovietų piliečiams nepridera, paleidžia namo. Be abejo, tik Natašai pasirašius keletą išpažinčių bei vieną kitą pasižadėjimą.

„Nataša“ smogia tuo, kam kūrėjai ir vargo kurdami analogų neturintį vidinį filmo pasaulį – neįtikėtinu realizmu. Herojės konfliktus su jaunesne bufeto darbuotoja stebėti įdomu ne todėl, kad jie būtų persunki metaforomis ir perkeltinėmis prasmėmis, bet priešingai, todėl, jog juose dvi moterys realiai pykstasi ir žiūrovas net ne tiki kiekviena akimirka, bet išvis pamiršta, kad tuo dar reikia įtikėti, kad tai nėra tokia pati duotybė, kaip gatvėje prieš akis vykstančios muštynės, nekeliančios jokio realumo klausimo.

Dažniausiai kino konfliktai, įkalinti keleto minučių trukmės scenų sienų, ryškiai sufleruoja tai, kas anapus jų – pamatines abiejų pusių idėjas, dėl kurių ir konfliktuojama. „Natašoje“ scenaristas už žiūrovą neatlieka šių susiaurinimo ir sukonkretinimo darbų – be abejo, pamatas egzistuoja, tačiau, kaip ir gyvenime, niekas jo nepaaiškins trimis sakiniais, atkasti teks pačiam.

Žymos: