Vakaras, 2017. Tušas, spalvoti pieštukai, 56 x 41
Erika Drungytė

Daiva Kairevičiūtė: „Be meno žmogus sunyktų ir išnyktų“

Ko tik nebūna socialiniuose tinkluose – girdėti, bet nematyti žmonės tampa atpažįstamais, niekada nepažinoti – draugais, o kartais net vyrais ar žmonomis. Štai didžioji dalis latvių pamėgę vietinį tinklalapį Draugiem.lv, o lietuviai griebė už ragų pasaulinį feisbuką ir visi apsigyveno jame. Nemeluosiu – tai ir mano kasdienių diskusijų, komentarų bei informacijos erdvė, kurioje randu įvairiausių žmonių, netikėtų jų darbų ar gilių įžvalgų. Šioje „veidaknygėje“ sutikau ir Daivą Kairevičiūtę – puikią menininkę, įdomią moterį, be kurios Vilniaus kultūros erdvė prarastų vieną svarbią briauną, laužiančią šviesą netikėtu kampu. Daiva – grafikė, kurios darbus pamačiusieji pirmiausia ją lygina (ir aš buvau tarp jų!) su praeito amžiaus 7–8 dešimtmečiuose itin populiariu grafiku Stasiu Krasausku. Kodėl ši analogija taip žaibiškai šauna galvon? Dėl dviejų priežasčių. Tai juodos spalvos dominantė ir nuogos moters figūra. Besidomintys menu greitai įpranta vaizdus sieti su terminu. Tad grafika, kokia technika bebūtų atlikta, dažniausiai asocijuojasi su juoda linija baltame fone. S. Krasausko raižiniai išsiskyrė – atspauduose likdavo balta linija juodame fone, o gana drąsus nuogo kūno eksponavimas nebuvo pati „laukiamiausia“ sovietinės cenzūros tema. Gal todėl jo kūryba taip stipriai įsirėžė mūsų, sovietmečio vaikų, atmintin, nes atrodė kitokia: ryški, erotiška, sutinkama ne parodų salėse, bet pirmiausia – knygose, kurios vienintelės, ne paslaptis, skalsiau už sprangią ideologinę duoną maitino visų socialinių „klasių“ (nuo darbininkų iki inteligentų) protus, širdis ir sielas.

D. Kairevičiūtės grafika taip pat dažniausiai vaizduoja nuogą juodą moters kūną, kurio kontūrą įrėmina balta linija, o bendrą kompoziciją kartais papildo ir spalvota detalė. Menininkė teigia, kad ji nežinojusi S. Krasausko kūrybos (o tuo net man, nestudijavusiai dailės aukštojoje mokykloje, sunku patikėti), tad jos ir dar gerokai iki Antrojo pasaulinio karo gimusio dailininko lyginimas nėra tikslingas. Iš tiesų, kodėl tos įkyrios mintys, tie mūsų kompleksai kažką kažkur „padėti“, kažkam priskirti, su kažkuo sugretinti neleidžia laisvai tekėti pojūčiams, atsietiems nuo išankstinių nuostatų? Nejaugi visa grafika, kuri atspausta ant juodo lakšto, yra tik vieno menininko išskirtinumas? Greičiausiai tokie „švelnūs“ kaltinimai nusižiūrėjimais – mūsų pačių riboto pažinimo atspindys.

Daug įdomiau sužinoti, kodėl menininkė taip pamėgo moters figūrą? Ką jai reiškia kultūros ir natūros dialogas kūryboje? Kokia filosofinė idėja ar grožio standartas skatina nesiliauti ir kurti istoriją po istorijos? Arba kodėl greta jai įprastų užsiėmimų – iliustravimo, fotografavimo, piešimo, raižymo – dar būtinai reikėjo lįsti į ezoterinę sferą – astrologiją? Daiva baigė įvairius kursus ir dabar gali verstis horoskopų sudarinėjimu bei jų interpretavimu. O kad jau taip, tai ir teksto autorė pasidomėjo, ką apie gimusius tokiu laiku kaip Daiva porina „New Age“ filosofijos ir astrologijos specialistė Jana Spiller: „Šie žmonės labai aistringi ir turi neišsemiamas kūrybinės energijos atsargas. Laimingiausi jie jaučiasi tada, kai randa kokį nors būdą išlieti tą savo energiją. Jie gali mielai prisidėti prie kito žmogaus sumanymo ar projekto, bet visada turi jaustis laisvi, kad galėtų savaip, naujoviškai, kūrybingai dirbti. Jeigu tik ignoruoja savo kūrybinius impulsus ir stengiasi dirbti taip, kaip reikėtų, visa jų energija ima ir staiga išgaruoja.“

„O taip, – sako Daiva, – šimtu procentų pritariu tokiam apibūdinimui, tai apie mane.“ Bet, prieštarauju, astrologija kalba apie kažkokius mistinius dalykus, pavyzdžiui, Mėnulio mazgus, kurie net neegzistuoja. Tačiau menininkė mano, kad ir tai, kas fiktyvu žvelgiant iš racionalaus proto perspektyvos, vis tik gali būti apskaičiuojama bei paaiškinama, nes planetos juk tikros, jos juda ir kažkaip veikia ne tik kitus dangaus kūnus, bet ir žmonių gyvenimus. Lygiai kaip ir grožis – sąlyginė sąvoka. „Kas gražu man, nebūtinai bus gražu kitam, todėl jam neegzistuos kaip gražus dalykas – visų mūsų suvokimo lyg­menys skirtingi“, – paaiškina pašnekovė.