fbpx

DAILININKO KNYGOS DILEMA: KAS JI YRA IR KAS NĖRA?

Kęstutį Vasiliūną ir Dalią Lopez Madroną kalbina Eglė Petreikienė

Kai 1989 m. švedų kompozitorius, laisvojo džiazo atlikėjas, perkusininkas Svenas-Åke Johanssonas koncerto metu atliko muzikinę improvizaciją „Das Telefonbuchstück (for two yellow pages)“ – du geltonuosius įmonių katalogus „perskaitė“ būgnų lazdelėmis, – kažin ar manė, kad šis performansas įeis į knygos meno istoriją kaip „menininko knyga“. Vargu, ar verta svarstyti, koks tai žanras. Metamoderniais laikais stebint, kaip gimsta vis nauji meno rūšių hibridai, susilieja stiliai ir maišosi formos, bergždžia ieškoti grynuolių šioje amalgamoje, o diskutuoti, kas yra ir kas nėra menas – tolygu peštis su pliku: slidu ir sunkiai apčiuopiama. Šiuose ginčuose (ne)pelnytai laimi kritikai, galerininkai ir parodų kuratoriai, tik ne menininkai, kurie, anot vertintojų, dažnai patys nežino, ką sukūrė. Iš pažiūros labai konkretus (nes taikomasis) knygos menas taip pat pakliūva į debatų lauką, o kalbant apie dailininko knygą kaip žanrą, regis, toks paprastas klausimas „kas yra knyga“ virsta galvosūkiu.

Mėgindami į jį atsakyti pakvietėme pokalbiui du ekspertus — menininką, Vilniaus dailės akademijos Grafikos katedros profesorių, knygos meno kūrėją ir tyrinėtoją, Vilniaus tarptautinės dailininko knygos trienalės organizatorių Kęstutį Vasiliūną bei dailininkę, knygrišybos specialistę, gyvenančią Švedijoje ir puikiai išmanančią šio žanro ypatumus bei tendencijas Skandinavijos šalyse, Dalią Lopez Madroną.

LIETUVIŠKOJI DAILININKO KNYGA PASAULIO KONTEKSTE
Kęstutis Vasiliūnas

Pradžioje patikslinkime žanro pavadinimą. Konceptuali dailininko sukurta knyga, kaip meno objektas, užsienio šalyse vadinama „artist’s book“ (artist arba artists’ book). Lietuvių dailėtyroje ir spaudoje randame įvairių terminų: „autorinė“, „menininko“ arba „dailininko“ knyga. Ar šiuo klausimu taip sunku sutarti?

Į Vilniaus 7-ają dailininko knygos trienalę pasikonsultuoti, kas visgi yra toji dailininko knyga, atvažiavo Norvegijos meno kritikė Vilborg Stubseid Hovet, rašanti knygas būtent šia tema. Ji teiravosi ir dėl lingvistinio niuanso, kur žodžių junginyje „artist’s book“ dėti apostrofą, kad skambėtų teisingai, ir kas priskirtina šiam žanrui. Pavyzdžiui, kas yra zinai  — ar tai dailininko knygos? O XX a. pradžios „samizdatas“? O sukurti rankomis, gražiai įrišti meniški leidiniai? Koks turi būti tiražas, ar jis ką nors lemia? Ką manau apie Rivos Castleman „A Century of Artists Books“? Ir daug kitų klausimų.

Įvairūs įrišimo būdai tėra priemonė – kuriant dailininko knygas netradiciniai metodai dažnai pasirodo paveikesni nei plačiai žinomi. Naudojamos tradicinės grafikos technikos (litografija, šilkografija, medžio raižinys ar giliaspaudė) nelemia leidinio priklausymo šiam žanrui. Jo terminai sudėtingi visomis kalbomis: Libro d’Artista itališkai, Livre d’Artiste prancūziškai, Künstlerbuch vokiškai, Книга художника rusiškai – daug kas mano, kad tai tas pats, bet taip nėra, nors verčiant pažodžiui reikšmė lyg ir atitinka. Dažniausiai šie pavadinimai nusako laikotarpį: Livre d’Artiste  — XIX a. pabaiga — XX a. pradžia, kai Prancūzijoje dailininko knygos buvo kuriamos buržuazijai, kviečiant bendradarbiauti jaunus perspektyvius menininkus ir naudojantis to meto naujausiomis leidybos technologijomis. Miestiečiui pirkti tapybos darbus buvo brangu, pigiau — įsigyti kūrinių atspaudus. Perspektyvus pradedantis poetas, gera leidykla, talentingas jaunasis menininkas, kokybiškas popierius, prabangi spauda — sujungus šiuos elementus, turėjo išeiti nuostabi, unikali, pasirašyta, nedidelio tiražo knyga, dažnai vadinama portfoline, nes lapai būdavo nesurišti, kad juos išėmęs galėtum įrėminti ir pasikabinti ant sienos. Tai Livre d’Artiste. Knygų lentynoje dulkančiu leidiniu mažai kam pasigirtum, o rėmuose eksponuojamas menas įspūdingesnis. Dabar terminas Livre d’Artiste reiškia, kad tai  — klasikinio stiliaus dailininko knyga. Jos kuriamos ir šiuo metu, bet jų niekas taip nevadina net ir pačioje Prancūzijoje. Künstlerbuch — leidiniai, sukurti ekspresionistine stilistika (šriftai, vaizdai, tekstai), kuri ir toliau eksploatuojama Vokietijoje. Kaip ir prancūzai, vokiečiai dažniausiai ima gero rašytojo kūrinius ir juos iliustruoja. Ant kokybiško popieriaus puikiai atspausti künstlerbuch’ai, žiūrint iš dabartinės pozicijos, yra komerciniai leidiniai, komercinės dailininko knygos. Vokietijos rinka pati didžiausia Europoje, turinti daug kolekcininkų, muziejų ir bibliotekų, kolekcionuojančių dailininko knygas. Tad menininkai jas kuria atsižvelgdami į paklausą  — iliustruodami vis tuos pačius literatus, dažniausiai rusų arba žydų poetus. Garsių pavardžių dešimtukas yra komercinės sėkmės garantas. Užsakytos knygos tobulai atspausdinamos „Letterpress“ mašinomis (dažniausiai iliustracijos sukuriamos medžio raižinio, litografijos arba giliaspaudės technikomis), prabangiai įrišamos geriausiose knygrišyklose, bet iš tiesų yra labai nuobodžios – visiškai išnyksta jas sukūrusio menininko individualumas.

Vadinti dailininko knygą autorine absoliučiai netikslu. Tai nevartotinas terminas, nes visi leidiniai turi autorius. Galima diskutuoti dėl pavadinimų  — „dailininko“ ar „menininko“ knyga — ir padėti lygybės ženklą. Kaip kam patinka.

Kalbant apie šį žanrą, kokios vyrauja tendencijos, ar galima išskirti lyderius?

Nėra vienos aiškios krypties, jų daug. Dažnai europiečiai daugelį dalykų įsivaizduoja europocentristiškai, bet įvairiose šalyse ir kontinentuose situacija labai skirtinga, ir tai susiję su begale faktorių. Kodėl Prancūzijoje, šiuolaikinės dailininko knygos gimtinėje, dabar beveik niekas jų nekuria? Arba to nesugeba, arba rezultatai – labai menkaverčiai. Be abejo, negalima visko nubraukti, yra talentingų menininkų, bet lyginant Prancūziją su panašaus mastelio Vokietija, pastarojoje dailininko knygos kūrėjų dešimtis kartų daugiau ir geresnių. Amerikoje kitaip: ten rengiama daug knygos meno ir dailininko knygų mugių bei dirbtuvių, pasirodo nemažai šio žanro leidinių. Amerikoje ir kai kuriose Europos šalyse labai populiarios „namų šeimininkių / šeimininkų“ rankdarbių (scrapbooking art) dirbtuvėlės: čia moterys ir vyrai kuria nuostabias „dailininkų knygas“, kurios iš tiesų yra neprofesionalios arba kičinės. Tokie „menininkai“ atsisiunčia iš Filipinų ar Kinijos rankų darbo popieriaus, kuris ten kainuoja centus, spausdina ant jo, lanksto, pjausto, įrišinėja… Ir vis tiek tai – ne dailininko knyga.

Galima drąsiai teigti, kad dailininko knygos nėra dienoraščiai, vaikiškos knygelės, iliustruotos knygos, tapybos ar grafikos darbų kolekcijos bei dar kelios dešimtys iš pirmo žvilgsnio jas primenančių dalykų. Jeigu menininkas kūrė leidinį galvodamas apie koncepciją, jis tampa dailininko knyga.

Ar nėra jokių aiškesnių vertinimo kriterijų?

Aišku, kad yra. Kaip bet kokiame mene ir ne tik mene. Ar gero vyno kokybę nusprendžia ir įvertina ekspertai-degustatoriai, ar vyno gėrėjai? Bet su menu kažkodėl kitaip… Jeigu Alytaus „šampanas“ man patinka, nes jis saldus, tai bendru tokių „vartotojų-žinovų“ sutarimu jis geresnis už tikrą prancūzišką. Truputi juokinga, bet kai reikalas liečia meną, dažnai sprendžiama būtent taip.

Šioje srityje dirbu 26 metus. Nuo 1993-ųjų organizuoju tarptautines dailininko knygos parodas Lietuvoje ir užsienyje, jų buvo jau per 40. Esu peržiūrėjęs daug tūkstančių leidinių, atsiųstų iš įvairių šalių, aplankęs daug parodų užsienyje, bendravęs su menininkais, galerininkais, kolekcionieriais bei muziejininkais. Nuo 1997-ųjų rengiu tarptautines Vilniaus dailininko knygos trienales, kurios vyksta kas trejus metus. Nespėji išsiųsti, sugrąžinti autoriams knygų iš praeitos trienalės, o jau vėl ateina du–trys kubai naujų, kurias reikia peržiūrėti ir atrinkti. Kartais atkeliauja tūkstantis, o iš jų į parodą patenka tik šimtas. Tai leidžia susidaryti įspūdį, kas vyksta pasaulyje, kokie yra stiliai, srovės, tendencijos ir kaip jos keičiasi, kokios naujos struktūros bei medžiagos naudojamos dailininko knygos sukūrimui. Vertinant labai svarbu būti atviram ir ieškoti ne to, kas asmeniškai patinka, o stengtis išsiaiškinti ir suprasti, kas profesionalu, o kas ne. Pavyzdžiui, Brazilijoje yra dvi pagrindinės grupės, kuriančios dailininko knygas: „Grupo Gralha Azul“ ir „Oficina do Livro de Artista“. Siekdamos dalyvauti Vilniaus dailininko knygos trienalėje, grupės narės kuria vieną bendrą knygą. Jų dailininko knygos truputį religinės, labai keistos, spalvingos, daug rankų darbo, tad atrodo kičinės. Bet tų menininkių negali nuvertinti ir atmesti, nes nelabai supranti, kodėl jų kūriniai tokie margi ir tokie „rankdarbiniai“. Negali pasakyti, kad blogai, jog nesate tokios profesionalios kaip vokietės, nes ten ne Vokietija. Ten – Lotynų Amerika su savo kultūra, kuri gali mums būti ir svetima. Argentinoje, Meksikoje, Čilėje yra nuostabių, profesionalių dailininko knygos kūrėjų. Klaidinga iš visų tikėtis vienodos kokybės, vienodo „teisingo“ stiliaus.

2019-04-24
Tags: