Silvijos Butkutės idėja ir tekstas, Svetlanos Baturos fotografijos, Miglės Kunickytės modelio įvaizdis. Speciali padėka Kauno architektūros puoselėtojams: Karoliui Baniui, Petrui Gaidamavičiui („Gedimino 48“), Dainiui Lanauskui („Art Deco Kaunas“), Kauno menininkų namams, kultūros barui „Godo“.
Silvija Butkutė

Clara Giambino – Frida Kahlo iš Daukšos gatvės

„Ką daryčiau, jei šiandien sutikčiau Fridą Kahlo Kaune? Tikriausiai pakviesčiau puodelio kavos! Būtų nuostabu susipažinti iš arti. Gal medicinos progreso amžiuje ją mažiau kankintų skausmai, jaustųsi stipresnė, būtų laimingesnė…“ – su rūpesčio gaidele balse svarsto Clara Giambino, šokio teatro „Aura“ šokėja iš Prancūzijos. Tokią betarpiškai rūpestingą ir geraširdę ją ir pažįstu: gyvenime švelni, empatiška ir išmintinga, scenoje – plastiška, jausminga ir fatališka jauna moteris. Tačiau tiek realybėje, tiek teatre Clara stebėtinai primena žymiąją F. Kahlo: veidą juosiantys žvilgantys tamsūs plaukai, skvarbus rudų akių žvilgsnis, išraiškingas antakių linkis, raudonos prisirpusios lūpos. Kol fotografė Svetlana Batura ieškojo Claros ir Fridos panašumų Kauno tarpukario modernizmo interjeruose, mudvi su straipsnio heroje palietėme ir gilesnes temas. Monologas, tiesiantis tiltus tarp Provanso, Meksiko miesto ir Kauno: apie skausmo prigimtį, meilės anatomiją, šokį, Fridą ir… kates.

„Meksikas toks spalvingas. Šiemet aplankiusi šį miestą, jo peizažą atmintyje piešiu labai šviesų ir džiaugsmingą: žmonių šypsenos čia plačios, oras persunktas kukurūzų burbuolių, pupelių troškinio ir sultingų churrų kvapais… Daug keliauju ir vis tik įsitikinu, kad didmiesčiai ne man – siekiu save apsupti dalykais, su kuriais galiu užmegzti individualų ryšį, susikurti savo mikroklimatą. Todėl už saulės nubučiuotą Meksiko miestą man vis tiek artimesnis Kaunas, kurį čia gyvendama atradau kaip labai jaukų, paprastą ir saugų. Mano kelias į Lietuvą driekiasi nuo Marselio per Londoną, Tel Avivą, Berlyną. Pabaigusi šokio studijas Izraelyje pradėjau dalyvauti šokėjų atrankose. Apsidžiaugiau, kai po vienos jų „Auros“ direktorė ir choreografė Birutė Letukaitė pakvietė atvykti į šokio teatrą Kaune. Pamenu, prieš kelionę į Lietuvą vienos čia gyvenusios prancūzės tinklaraštyje perskaičiau, kad lietuviškas oras išdykusiai permainingas, o žmonės uždaresni, šaltesni nei įprasta Prancūzijos pietuose. Aš iš prigimties esu nuotykių mėgėja, taigi ilgai nesvarsčiusi įsikūriau „Auros“ teatro kaimynystėje – čia gyvenu ir dirbu jau dvejus metus.

Vis dažniau žmonės sako, kad jiems primenu žymiąją menininkę Fridą Kahlo. Neneigsiu, mudvi tikrai turime fizinio panašumo. Šiemet Meksikoje vietinei publikai sušokome du „Auros“ repertuaro spektaklius. Kelionė į šią šalį man nepaprastai prasminga dar ir todėl, kad turėjau galimybę geriau pažinau F. Kahlo, kuri yra labai svarbi ir reikšminga Meksikos kultūros dalis. Nepraleidau progos aplankyti Fridos ir jos vyro Diego namus-muziejų (The Blue House), kur jie gyveno daug metų. Naiviai tikėjausi intymesnės atmosferos, bet pasitiko nepaprastai ilgos eilės smalsuolių, troškusių prisiliesti prie autentiško kūrėjos gyvenimo. Tik peržengus namų slenkstį užplūdo stipri energija. Pirmiausia pamačiau kambarį, ant kurio sienų buvo išdėliotos techninės priemonės, kurias, dar jaunystėje patekusi į tragišką eismo įvykį, Frida naudojo visą gyvenimą: ramentai, korsetai, viskas, kas padėdavo jai atsistoti, judėti. Trumpai stabtelėjau prie lovos, kurioje menininkė praleido didžiąją dalį kasdienybės. Virš jos, ant lubų, buvo pritvirtintas veidrodis – jame regėdama savo atvaizdą Frida ištisas dienas tapydavo. Piešdavo save, nes, jos pačios žodžiais tariant, tai subjektas, kurį pažinojo geriausiai. Iš arti regėjau jos spalvingus aprėdus, aksesuarus, viskas taip gražu, moteriška, tačiau kartu suvokiau, kad originalumu ji stengėsi nukreipti dėmesį nuo savo fizinių negalių. Fridos tapybos darbuose daug nuoskaudų, ypač išryškėjančių dominuojančioje vaisingumo temoje. Dėl ligų nualinto kūno menininkė negalėjo susilaukti vaikų. Klausiau savęs, kaip stipriai ji kentėjo neturėdama kūdikio, o gal, susitaikiusi su lemtimi, vizionieriškai manifestavo, kad vaisingumas nėra moteriškumo sinonimas? Vaikščiodama po muziejų mintyse pati matavausi stuburą prilaikančius korsetus ir brėžiau paraleles su šiandienos realijomis – skaudu, kad dažnai leidžiamės apgaunami spalvingos išorės, taip ir nepažvelgę į vidines gelmes.