Cirko trupės „Gravity & Other Myths“ spektaklis ERDVĖ (A Simple Space, Australija). © „Naujojo cirko savaitgalis'18“. Steve'o Ullathorne'o nuotrauka
Aušra Kaminskaitė

Cirko evoliucija: kodėl svarbu suprasti

Liepos mėnesio pradžioje pirmą kartą iš tiesų patikėjau, jog šiuolaikinis cirkas lietuviams nebėra nežinoma žemė – užsiminus apie šį žanrą, anksčiau už mane jį aiškinti puolė kitas žmogus, kuriam šiuolaikinės meno apraiškos šiaip jau ne itin artimos. Tačiau, nepraėjus nė mėnesiui, „Laisvės TV“ socialiniame tinkle „Facebook“ pasidalino ištrauka iš savo rengiamos laidos „Vyriausioji Lietuvos Komisija“, kurioje kalbėjo ir apie „VIP cirko“ skandalą – meškutės kankinimą cirko arenoje. Nuostabu matyti, kad lietuviai tampa vis mažiau pakantūs smurtui prieš gyvūnus. Tačiau tai, kaip laidoje buvo pristatyta problema, iš pradžių vertė kilstelėti antakius.

Nepaisant Haroldo Mackevičiaus teiginio, jog minėta situacija yra vieno žmogaus, t. y., „VIP cirko“ vadovo Nikolajaus Zobovo, problema, kiti dalyviai greitai paneigė tokį požiūrį, kaltę suversdami visuomenei ir cirkui. Apie visuomenę šįkart nekalbėsiu, tačiau cirką apginti privalu, ypač po Liudo Dapkaus žodžių, kad „cirkas yra kaimiečiams skirta pramoga, kai nebuvo kino, 3D ir VR akinių“. Nežinau, ką žurnalistas turėjo omenyje, sakydamas „kaimiečiai“ – kaimo gyventojus, žemos moralės žmones ar neišsilavinusiuosius… Kaip bebūtų, išsilavinimo čia pritrūko pačiam kalbančiajam, nes per pastaruosius penkiasdešimt metų cirko pasaulyje sukurta nepaprastai daug reginių, pakylėjusių šią meno formą į kitą lygmenį – tokį, kuris įstengia ir praplėsti, grįžkim prie L. Dapkaus žodyno, „kaimiečio“ sąmonę. Šis reiškinys vadinamas naujuoju arba šiuolaikiniu cirku.

Teisybės dėlei, reikia pasakyti, kad cirko (kaip ir teatro, šokio, netgi kino) šaknys iš tiesų yra susiję su žaidimų, lėbavimo, išsilaisvinimo iš tvarkos ir pareigų poreikiais, kuriuos ilgus šimtmečius tenkino karnavalo tradicija. Karnavale susirinkdavo visų luomų žmonės – bajorai ir dvasininkai tą dieną būdavo atleidžiami nuo savo statusų bei įsipareigojimų ir kartu su paprastais miestiečiais, darbininkais, elgetomis ir kitais galėdavo atsiduoti linksmybėms, juokui, triukšmui. Ilgainiui atsiradus teatro pastatams, skirtis sugrįžo – didikai ir dvasininkai pirkdavo bilietus į uždarose erdvėse vykdavusius renginius, o žemesniosios klasės atstovai liko linksmintis gatvėse. XVIII a. 8-ajame dešimtmetyje britų karininkui Philipui Astley įkūrus pirmą modernų arba, kaip šiandien vadiname, tradicinį cirką (apvalioje aikštelėje vykstantys pasirodymai, turintys vedėją ir sudaryti iš atskirų numerių, kurių esmė yra pristatyti publikai žmonių ir gyvūnų triukus, kuriuos atlikti nepaprastai sudėtinga ir / ar pavojinga), pirmiausia jis pritraukė dirbančiųjų klasės žiūrovus, tačiau cirko aikštelę pavertus hipodromu grįžo kilmingųjų susidomėjimas.

Cirko sukeliamas katarsis glūdi žanro ypatybėje jungti sielvartą ir juoką, ašaras ir džiaugsmą. Manipuliuodami žmogaus kūno galimybėmis, baimėmis ir abejonėmis, žemės traukos ir oro pasipriešinimo dėsniais, cirko artistai sužadina tai, kas vadinama atgimimo juoku – iš pradžių žiūrovai įbauginami scenoje esančiojo gyvybei gresiančiu pavojumi, o vėliau, šiam baigus numerį ir nusišypsojus arba pasirodymo klounams pradėjus kvatotis iš akrobato ar kontūrininko, juoku pratrūksta ir publika, kurią aplanko palengvėjimas, išsigelbėjimo pojūtis. Minėtosios ypatybės yra cirko pagrindas, išlikęs ir šiuolaikiniame cirke. Kitaip sakant, šis žanras iš tiesų remiasi į pačias pamatines (kai kurie pasakytų – primityviąsias) žmogaus emocijas, kurias „apauginame“ įvairiomis interpretacijomis bei sąlygomis, nuolat ieškome jų priežasčių ir reikšmių, apibrėžiančių jaučiantįjį. Cirkas paprastai apeliuoja į pačią žmogaus esmę. Svarbiausias klausimas – kokiomis formomis jis tai daro.

Viename „The Economist“ redakcijos leidžiamo žurnalo „The World in 2018“ straipsnių cirkas sveikinamas sulaukęs 250-ojo jubiliejaus. Čia, be abejo, kalbama apie tą patį modernų / tradicinį cirką, pradėtą Ph. Astley ir daugiausiai prisidėjusį prie neigiamo XXI a. žmonių požiūrio. Astley pasirodymuose jau naudojo gyvūnus (arklių numerį vadindavo liberty horses – šiandien tai skamba kaip vienareikšmiškas pasityčiojimas), o Phineasas Tayloras Barnumas, kurį žaviu ir nekvestionuotinai teigiamu personažu pavertė Hugh Jackmanas ir visa miuziklo „Didysis šou meistras“ (The Greatest Showman, 2017) komanda, savo cirko pagrindu pasirinko apsigimimus ar negalias turinčių žmonių pasirodymus. Dabar suvokiame, jog eksponuoti fizinius sutrikimus ir leisti iš jų tyčiotis ar per prievartą uždaryti ir kankinti gyvūnus dėl pramogos bei pelno yra absoliučiai amoralu. Tačiau tuo metu cirkas, kaip ir bet kuri kita komercinė veikla, pirmiausia rėmėsi į pinigus mokančiųjų poreikius bei interesus. Nenoriu pasakyti, kad cirkas buvo išimtinai neigiamas reiškinys – artistai privalėjo sunkiai dirbti, jog sukurtų reginį, priverčiantį žiūrovus džiaugtis ir norėti grįžti. Visais laikais žmonės troško matyti stebuklus, bet ne visuomet juos būdavo galima sukurti pasitelkus negyvąją, t. y. dirbtinių šaltinių generuojamą, energiją.

Žymos: