Tomo Petreikio nuotrauka
Erika Drungytė

Chuliganas-riteris, arba Gintaro Patacko mitas

Dabar labai sunku papasakoti jauniems žmonėms, kuo ypatinga lietuvių poezija, nes, pradedant privalomąja programa mokyklose, baigiant įvairiomis masinėmis šventėmis, vis dar žavimasi lyriškai romantiškais, kaimo peizažais apaugusiais lietuvių poezijos posmais, neturinčiais jokio ryšio nei su atpažįstamais vaizdiniais, nei su šiuolaikinio žmogaus patirtimis. Atsigręžę visai netolimon praeitin matome, kad modernaus miesto subrandinta ir Europą išmaišiusi ikikarinė karta buvo sumaitota istorijos mėsmale, tad jos pradėtų darbų tęsinio teko ilgokai palaukti. O dominavusiai agrarinei pokario visuomenei labiausiai tiko valso ritmu plaukiančių ketureilių upeliai, apdainuojantys sodžių grožį, kaimo ilgesį ir nekaltus meilės santykius, aprištus skarelėmis bei apkaišytus rūtų vainikėliais. Tiesa, visasąjunginio brandaus socializmo siekio kontekste vis pramušdavo kokie ryškiai lozunginiai sueiliavimai apie fabrikus ar industrinius atributus, tačiau jie neprigijo ir atrodė kaip ne vietoje įsiūti implantai, išpūtę vien krūtinės dydį, bet ne poezijos dvasią. Tad tik ūgtelėjus naujai miestiečių kartai, subrendusiai universitetuose bei viešose ar slaptose intelektualų draugijose, įvyko rimtas lūžis, dovanojęs puikias permainas žodinės kūrybos cechuose. Poezijos ledlaužiais pelnytai vadinami XX a. 8-ajame dešimtmetyje debiutavę jaunuoliai, sustabdę bedugnėn riedantį anglim pakuriamą garvežį – drąsiai atsisakę nuvalkiotų įvaizdžių, prabilę to meto realiąja kalba, nuvainikavę saldųjį patosą. Jie buvo vadinami ir chuliganais, ir maištininkais, ir nihilistais. O štai viena trijulė – Gintaras Patackas, Almis Grybauskas ir Antanas A. Jonynas – Algimanto Baltakio net pakrikštyta trimis muškietininkais, prie kurių ketvirtuoju kaip kokį Aramį (nes d’Artanjanas jau buvo) Valentinas Sventickas prijungė ir Vytautą Rubavičių. Gūdaus sąstingio (įsivyravusio TSRS Brežnevo valdymo laikotarpiu) apimtoje šalyje pirmaisiais debiutiniais rinkiniais šovę lyg salvėmis, jie kaip reikiant nustebino šlovės ramybėje skendinčius klasikus ir suteikė vilties pokalantinei jaunuomenei, auginusiai savyje realaus pykčio gėles tuometei santvarkai.

Deja, tų dienų herojai, savo laiku buvę svarbūs ir poezijos, ir apskritai meno permainoms, šiandieną galbūt per retai prisimenami būtent tokiame kontekste. Bet iš jų visų net tada, kai išgyveno tikrą kūrybos aukso amžių, mažiausiai vertinimų, laurų ir pelnytų apdovanojimų yra sulaukęs Gintaras Patackas, nors jis ir tapo savotiška Kauno ikona. Išlaikiusį amžinojo chuligano įvaizdį ne tik poezijoje, bet ir gyvenime kūrėją ne kartą mėginta „atkirsti“ nuo „padorios“ visuomenės, kuriai išgėrusio vyro išsišokimai bei dažnai chamiškas elgesys niekaip nelipo su poeto įvaizdžiu, nukaldintu maironinėje epochoje, iš kurios, deja, dar vis niekaip neišlipama. O juk iš tiesų Gintaras yra visoks, bet svarbiausia – tik labai retai iš tiesų atsiveriantis, todėl mažai kam pažįstamas. Jo gyvenimo drama ir tragedija vertos gero kino scenarijaus, bet labiausiai – suvokimo, kodėl ir kaip keičiasi žmogaus santykis su aplinka, pačiu savimi, kūryba. Gimęs ir užaugęs Kaune, prisiskaitęs romanų apie kietus laukinių Vakarų vyrukus, jis ir pats norėjo tokiu būti – studijavo tiksliuosius mokslus (inžineriją), praktikavo kultūrizmą, jo domėjimosi lauke buvo filosofija, poezija ir Šventasis Raštas. Anksti sukūrė šeimą, tačiau nuo jos nutolo dėl savo aistrų – bohema ir kūryba tapo svarbiausia jo gyvenimo dalimi. Kauno jaunųjų rašytojų sekcijoje susižavėjęs pradedančiąja poete Tautvyda Marcinkevičiūte neabejojo, kad tai jo gyvenimo moteris, mūza, draugė ir pakeleivė. Tačiau niekas neduodama lengvai. Greta meilės, nuotykių, alkoholiu persunktų dienų ir naktų, dažnokai pratrūkdavusių ir agresyviais santykių aiškinimaisis su kolegomis ar tiesiog praeiviais, būta ir žiaurių išbandymų. Du iš trijų Gintaro vaikų iš pirmosios santuokos tragiškai žuvo. Tai jokiais žodžiais neaprašomi išgyvenimai, kuriuos jis tyliai ir vyriškai išverkė pats sau, niekada apie tai nekalbėdamas viešumoje. 2015 m. mirus broliui Algirdui Patackui jau neslėpė didžiulio sielvarto, nes jį vadino savo gyvenimo garantu. Nors mėgta šiuos du žymius Lietuvos vyrus palyginti kaip visiškas priešingybes, iš tiesų jie buvo labiau panašūs nei skirtingi savo ūmiu ir tvirtu charakteriu, žaibiško greičio mąstymu, nepaprastai dideliu žinių bagažu, pasaulėjauta, ištikimybe krikščioniškajai pasaulėžiūrai.

Gintaro pamąstymai apie žmogų, poetą, Dievą yra labai gilūs ir prasmingi, tačiau jų surinkta gerokai per mažai, kad dabar galėtume nupiešti tikslų jo paveikslą. Bet ir iš to, ką pavyksta išgraibyti laiko tinkle, suprantame, jog pamatas, ant kurio visą laiką stengėsi išsilaikyti ir rašytojas, ir jo kūryba, buvo atvira ištikimybė humanizmo siekiams. Viename pasisakymų Gintaras yra suformulavęs savotišką savo programą: „Pasaulis yra prasmingesnis, nei mes jį suvokiame. Chaoso pažadintas Brauno dalelių judėjimas yra ritmingas ir tvarkingas kaip traukinių Kaunas–Vilnius tvarkaraštis, tačiau tik rašytojas (humanistas, mokslininkas etc.) sugeba suvokti jo ir individo ryšį, pasikliaudamas šeštuoju pojūčiu, kurį supras ne kiekvienas homo sapiens. Rašytojui pasaulis yra prasmingas netgi tada, kai jis išsiveržia iš subjekto rėmų, atsidurdamas pomirtinio ir prieš gimininio gyvenimo sferose; prieš tapdamas žodžiu ir tiesa kitiems, jis turi susinaikinti kaip valgytojas, miegotojas, darbininkas, psichinis ir fizinis asmuo. Tiktai asmenybės neturėjimas tam tikrą laiko dalį jam padeda suvokti kietųjų dalelių į (taip pat ir minties) prasmingą slinktį“.

Nuo pat jaunystės dekonstruodamas ir naikindamas save, Gintaras susikūrė savotišką kaukę. Jis nebuvo stileiva ir švelnus dūsautojas, nekalbėjo gražių intelektą atspindinčių žodžių, bet prisiėmė blogiuko vaidmenį, tarsi sakydamas, kad tas grubus, vulgarus, karštakošis, dažnai kumščius į darbą paleidžiantis, alkoholiu ir cigaretėm trenkiantis bičas vertas pagarbos vien todėl, kad yra puikus poetas. Galbūt jis slėpė savąjį sentimentalumą, jautrumą, grožio ir harmonijos ilgesį. Galbūt norėjo paauklėti visuomenę – išlepusią, vaidinančią geresnę, nei yra, snobišką, meluojančią, perkančią net meilę. Todėl jam geriau buvo draugas banditas, besilaikantis tam tikro garbės kodekso ir, paradoksalu, dažnai jautrus žmogus, nei išsidabinusios miesčionės poniutės, einančios į bažnyčią, bet nepažinusios Dievo.

Geriausiai žmogų atskleidžia jo kūryba. Gintaro poezija – kelios į vieną suplaukiančios upės: lyriko, filosofo ir maištininko, erzintojo. Jis liko ištikimas klasikinei eilėdarai, o jo rimai būtų puikus žinynas norintiems pramokti šio amato. Kūrėjui visada buvo svarbios žmogiškosios klasikinės vertybės – draugystė, meilė, ištikimybė, tikėjimas, grožio ir gėrio siekis bei kova už visa tai. Lietuvių poeziją jis užtvindė urbanistiniu žodynu, slengu, užribio leksika ir kultūros lauko artefaktais. Kai kurie jo eilėraščiai, laviruojantys ant kičo ir popso ribos, vis tik išsilaiko nenugarmėję į prarają dėl puikios struktūros, nors galbūt jau yra nubraukti literatūros nuošalėn. Kaip bebūtų, Gintaras – tas, kuris sudrumstė lietuvių poezijos vandenis ir iššaukė audrą. O tai buvo lemiami veiksniai, prisidėję prie didžiulių pokyčių, tikras šliuzų pakėlimas naujajai kartai, atradusiai savitą šiuolaikinės poezijos kelią. Todėl nusigręžimas nuo Gintaro Patacko, kurį demonstruoja didelė dalis jo gildijos ar apskritai kultūrai atstovaujančiųjų, yra ne rašytojo klystkelių bei nuo­puolių įvertinimas, o siauro ir trumparegiško požiūrio demonstravimas, pirmiausia paženklintas puikybės.

Susitikome su Gintaru, žinoma, Laisvės alėjoje, kavinėje „Miesto sodas“. Valandos laiko pokalbis poetą greitai nuvargino. Jis neslėpė, kad jau yra nebe tas aštriamintis ir aštriadantis kietas vyrukas. Tik be sustojimo rūkė, gurkšnojo kavą ir blausiu žvilgsniu stebėjo praeivius. Liūdnai ir tyliai jis kartojo apie atėjusį Armagedoną.

Gintarai, kažkada buvai greit užsiliepsnojantis bohemos liūtas, tiesai įrodyti dažnai panaudodavęs fizinę jėgą. Ar anksčiau vyrai poetai santykius aiškindavosi kumščiais?

Neteko įrodinėti, kad esu poetas, ėjau be konkurencijos. Savo vertę reikėjo patvirtint eilėraščiais. Skaitydavom vieni kitų kūrybą, aptarinėdavom, sakydavom, kas ką parašė gerai, kas – šūdą. Ir viskas būdavo aišku. Bet dėl merginų ar pinigų esam susikibę. Juk nesamdysi kaip Henytė mafijozų gaujos – imi ir pats išsiaiškini, jei kas ko negrąžino. Nenoriu minėti pavardžių ir priežasčių, tai per daug atvira, žmona paskui nepriims į namus. Tačiau aš buvau ūmus, nuo alkoholio pašokdavo adrenalinas. Esu prikūlęs daugiau pašaliečių nei kolegų, šiuos gal dažniau įžeisdavau. Va, Sigitui Gedai tapau amžinu priešu, kai pasiūliau du metrus žemės… O Vilniuje esu primušęs saugumo majorą. Tada, pamenu, perrašęs mašinėle savo poemą „Pontijus Pilotas“ nuėjau į „Literatų kavinę“ atšvęst, kad jau baigiau ir atiduosiu spaudai. Užsisakiau valgyti, gerti. Bet pabudau milicijos nuovadoje. Ten manęs klausinėja, ką aš pridariau, o aš nieko neatsimenu. Jie negalėjo patikėti, sako, juk primušei saugumo majorą. Kai išgerdavau, man „trūkdavo plionkė“ ir eidavau muštis būdamas be sąmonės.

Kiek laiko gyvenai Vilniuje?

Porą metų. Visi dabartiniai klasikai buvo mano bičiuliai, puiki atmosfera, jokios įtampos, santykių tarp Vilniaus ir Kauno niekas dirbtinai neaštrino. Kiekvienas turėjom draugų ir gerbėjų, su kuriais apšnekėdavom kitus poetus, bet nežinojom, kad tie kiti irgi turi draugų ir gerbėjų, su kuriais apšnekėdavo mus.

Jūsų karta padarė didelę įtaką to meto poezijos raidai.

Taip, tuo metu vyravo tokia baisi lyrika, kurią vadinom liūrizmu – šlamėjo berželiai, pievos kukavo… Mūsų kompanija (Grybauskas, Jonynas, Rubavičius, Jonutis, Jonušas) buvom miesto poetai, ėmėmės įvardinti miesto atributiką. Į tekstus įtraukėm radiatorius, vandentiekius, gatves, architektūrą, kavines. Kiekvienas rašėm savitai, savo eilėraščius mylėjom kaip kūdikius (nes negali nemylėt savo kūdikio) ir juos gindavom. Gal artimiausias man buvo Jonynas, jis ir mano knygų redaktorium tapo, puikiai išmanė mano kūrybos stilistiką. Žaviuosi jo lyrizmu ir sentimentalumu, išlikusiais iki šiolei. O aš išlaikiau ištikimybę rimui. Aplink jau daug kas rašė nerimuotai, bet kai pamačiau, kad dar daugiau nemokančių gerai rimuoti, nutariau išnaudoti šį savo ginklą ir iki šiol jo nepaleidžiu.

O paskui grįžai į Kauną.

Čia buvo gerokai mažiau žymių kūrėjų, bet turėjom puikią terpę – Jaunųjų rašytojų sekciją, kuri tapo mums tarsi šiltnamiu. Ten svarstydavom vienas kito kūrybą, „Vagai“ rekomenduodavom kolegų knygas. Sekcijai priklausė 30 narių, visi jie tapo rašytojais. Įsimintini mūsų susirinkimai. Berniukų „treneris“ buvo Algimantas Mikuta, o mergaitėms vadovavo Robertas Keturakis. Ten įsimylėjau savo žmoną, jos ryškius varinius plaukus, išskyrusius ją iš kitų. Tautvyda buvo mergina-ugnis. Kalbėdavau su ja eilėmis ir ji turėdavo man taip pat atsakyti.

Buvai mėgiamas ir ryškus poetas.

Gal liaudis taip ir linkusi manyti, bet aš vieniems atrodžiau žvaigždė, kitiems – plevėsa, girtuoklis, chuliganas. Buvau visoks – išeidavau į minią ir tapdavau jos dalimi, užsidėdavau kokią panorėjęs kaukę – labiausiai buvau pamėgęs kieto vyruko, kurią man užaugino Jacko Londono apsakymai ir romanai; žavėjausi jų happy end’ais, kai herojus neįmanomoje situacijoje vis tiek randa išeitį. Žinoma, ir Alexandre’o Dumas „Trys muškietininkai“, ir Mayne Reidas su visais indėnais. Todėl užsiėmiau kultūrizmu, į kurį mane nusivedė brolis Algirdas. Nuo suoliuko atkeldavau 125 kg štangą, 25 kartus prisitraukdavau prie turniko sprandu – sunkus pratimas, labai gerai lavinantis „sparnus“, platųjį nugaros raumenį. Buvo malonu jausti kūną, prisipildyti energijos, bet nežinodavau, kur ją išlieti. Algirdas mokėjo ją geriau valdyti, patiesęs Rimvydą Valatką, jo atsiprašė. O mano smūgiai traumuodavo varžovą… Iš poetų Kaune buvom du kieti vyrukai – aš ir gimnastas Donaldas Kajokas, tik jis buvo mažesnis ir ne tos svorio kategorijos, bet vikrus.

Kartais Tave matydavo ir su kitokiais vyrukais, labiau panašiais į banditus.

Jie irgi žmonės. Banditai mėgsta gerą poeziją. Gyvendamas kalėjime dažnas skaito knygas, atsirenka, kas yra kas, atsiverčia į tikrąjį tikėjimą, tik kartais jau per vėlai. Vienas ten pabuvojęs verslininkas pasakojo, kad daug veikalų matydavo išplėšytais puslapiais, sunaudotais tualeto reikmėms ar cigaretei susukti, o vienintelė mano knyga – sveikutėlė. Poezija žmogui padeda išlikti gyvam – poetas gamina emocijų konservus, į kuriuos prideda geros dvasios, o ji užkonservuota išsilaiko šimtmečius. Todėl tai yra maistas ir ateinančių kartų smegenims. Vien už tai poetus reikėtų gerbti – jie neapsiriboja šia diena ir savo žodžiais ištaria verdiktą. Kiekvieną kartą poetas vis kuria naują pasaulį, nors prieš pradėdamas rašyti nežino, koks jis bus. Panašiai kaip žmogus, klaidžiojantis po mišką ir radęs išėjimą, poetas sugeba susikaupti ir išlįsti iš šito kapo į šviesą, laisvę, meilę, žinias. Kaip rezultatas lieka pramintas takelis – kur praėjo vienas, praeis ir kitas.

Kaip paaiškintum, kad geriausiais Lietuvos poetais daugiausia tapo tiksliuosius, techninius mokslus studijavę ar net sporto specialybes įgiję vyrai?

Tai yra prigimties šauksmas. Tuo tikiu. Bet niekada sau nesukau galvos, iš kur tai ateina ar kur išeina. Gal pagalvokime apie genetiką. Vienas pirmųjų mano gentyje buvo rašytojas Jeanas Potockis, sukūręs „Rankraštį, rastą Saragosoje“. Pagal jį Lenkijoje net nufilmuota kino juosta, kurioje pagrindinį vaidmenį atliko Zbignewas Cybulskis; į jį buvau panašus, kai šešiolikos metų nešiojau tokius pat akinius. Į Lietuvą mano protėviai atklydo XVII a. Mano kraujas maišytas, jame ir kilmingieji aristokratai, ir valstiečiai. Man labai svarbu žinoti, iš kur esu kilęs. Taip bandau paaiškinti savo dabartinę situaciją – esu išskirtinis žmogus, matau pasaulį kitaip negu aplinkiniai. Galiu jį regėti kovojantį Armagedono mūšį. Dabar vyksta karas tarp gyvybės ir mirties, tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Ir gyvųjų lieka vis mažiau. Mūsų yra vis mažiau. Bet dar turime vaikus. Labai svarbu, kaip jie pasirodys šiame mūšyje su tamsos jėgomis. Mums sakoma, kad turime būti santūrūs, mandagūs, šypsotis, vaidinti, kad niekas nevyksta. O vyksta labai daug kas. Liūdniausia, kad Lietuvoje niekam nerūpi, kas darosi tame aname pasaulyje, visi susiskaldę ir stengiasi tik dėl savo gerbūvio.

Vilties teikia jaunimas?

Visada ateina jauni, visada šviesusis jaunimas atranda savo kelią. Tik nereikia pamiršti, kad pagrindinis kelio tikslas nėra šlovė ir garbė. Svarbiausia – išlaikyti tyrą savo sielą. Mes buvom visokie, atrodytų, ir nedori, bet per kūrybą apvalydavom save. Kūrybingi žmonės siekia gėrio.

Kokia dabar kiekviena Tavo diena, Gintarai?

Kažkada labai žavėjausi ne tik fantastu Jules’iu Verne’u, bet ir Herbertu Wellsu, kuris parašė knygą „Kai miegantysis prabus“. Man atrodo, kad prieš du metus pabudau. Tik išsitrynė mano gyvenimo buvę vaizdai, ką aš dariau. Dabar vaikštau kaip aklasis po naująjį miestą ir jo neatpažįstu. Atsikeliu iš ryto, užsidegu cigaretę… Surūkau kokias dvi ar tris, pavalgau pusryčius, išgeriu vaistus ir einu miegoti. Vėliau, po pietų, traukiu į Laivės alėją, nes trečią valandą ateina laikas rašyti eilėraštį. Nenoriu išklysti iš trasos. O ji tokia – trys kavos puodeliai restoranuose ir jokio pasukimo iš Laisvės alėjos tiesiosios, nes tai kelia kančią. Namuose nerašau, ten kuria Tautvyda. Ji labai gera poetė, puikiai rimuoja.

Ką Tavo gyvenimui yra davusi Tautvyda?

Ji man davė realaus pasaulio viziją, padėjo jame nepaklysti. Kai žuvo mano vaikai, net eilėraščiuose rašiau, kad būsiu šiame gyvenime iki paskutinio veiksmo kartu su Tautvyda. Apie ją galiu kalbėti tik gerai arba nieko. Ji rūpestinga, kruopšti, atidi, kantri moteris. Labai vertinu jos ištikimybę man. Buvome davę vienas kitam absoliučią laisvę, bet žinojom, kad jei vienas kažką padarys, tai ir kitas turės teisę taip pasielgti. Tai suvaldė mano sąmonę. Abu esam katalikai. Kiekvieną sekmadienį einame į mišias. Nors ir keikdavausi, bet Katedroje pasimelsdavau ir man atleisdavo nuodėmes. Ir Tautvyda, ir aš panašiai matom pasaulį. Ir Armagedoną.

Žymos: