Milan Kundera

Centrinės Europos tragedija

1.

1956 metų lapkritį, neilgai trukus iki jo biurą sunaikinusios artilerijos ugnies, Vengrijos naujienų agentūros vadovas visam likusiam pasauliui telegrafavo desperatišką žinutę, pranešančią apie neseniai prasidėjusią Rusijos ataką prieš Budapeštą. Pranešimas užbaigtas žodžiais: „Mes mirsime už Vengriją ir už Europą.“
Ką reiškė šis sakinys? Jis tikrai reiškė tai, kad Rusijos tankai į pavojų stato Vengriją, o su ja, kartu, ir Europą. Tačiau kuria prasme Europa buvo pavojuje? Ar Rusijos tankai rengėsi eiti toliau vakarinių Vengrijos sienų? Ne. Vengrijos naujienų agentūros vadovas galvoje turėjo tai, kad, puldami Vengriją, rusai puola Europą. Jis buvo pasirengęs mirti, jog Vengrija liktų Vengrija ir europietiška.
Net jei šio sakinio reikšmė atrodo aiški, ji vis dar intriguoja. Tiesą sakant, Prancūzijoje bei Amerikoje įprasta manyti, kad invazijos metu į pavojų statyta ne Vengrija ir ne Europa, o politinis režimas. Jie niekada nepagalvotų, jog Vengrijai kaip šaliai grėsė pavojus; ir dar menkiau suvoktų, kodėl vengras savo mirties akivaizdoje kalba apie Europą. Kai Solženycinas demaskuoja komunistų priespaudą, ar jis šaukiasi Europos kaip fundamentinės vertybės, dėl kurios verta mirti?
Ne. „Mirti dėl savo šalies ir Europos“ – tai frazė, kurios nesugalvotų Maskvoje ar Leningrade; tai būtent ta frazė, kurią sugalvotų Budapešte ar Varšuvoj.

2.

Ką, po teisybei, žodis Europa reiškia vengrui, čekui, lenkui? Tūkstantį metų jų tautos priklausė Europos daliai, susietai su Romos krikščionybės tradicija. Jie dalyvavo kiekviename jos istorijos etape. Žodis Europa jiems reprezentuoja ne geografijos fenomeną, o dvasinio suvokimo sinonimą žodžiui „Vakarai“. Nuo to momento, kai Vengrija nustoja buvusi europinė – nustoja buvusi Vakarais – ji nukreipiama nuo savojo likimo, į savo istorijos užribį: ji praranda savo tapatybės esmę.
„Geografinė Europa“ (išsidriekusi nuo Atlanto vandenyno iki Uralo kalnų) visada buvo padalinta į dvi dalis, kurios vystėsi atskirai: viena susieta su antikine Roma ir Katalikų bažnyčia, kita inkarą nuleidusi Bizantijoje ir Ortodoksų Bažnyčioje. Po 1945 metų siena tarp dviejų Europų keliais šimtais kilometrų pasistūmėjo Vakarų kryptimi, tad dalis tautų, save visuomet laikiusių Vakarais, dabar susivokė besančios Rytuose.1
Tai sąlygojo, kad pokario Europoje vystėsi trys fundamentalios situacijos: Vakarų Europos, Rytų Europos ir, labiausiai komplikuota, tos Europos dalies, kuri geografiškai išsidėsčiusi centre – kultūriškai Vakaruose, o politiškai Rytuose.
Europos, kurią vadinu Centrine, prieštaravimai padeda suvokti, kodėl pastaruosius 35 metus Europos drama buvo sukoncentruota būtent čia: didžioji Vengrijos revoliucija 1956-aisiais ir ją sekęs kruvinas bei skaudus pralaimėjimas; Prahos pavasaris ir Čekoslovakijos okupacija 1968-aisiais; Lenkijos revoliucijos 1956, 1968, 1970-aisiais ir pastarųjų metų. Niekas, kas įvyko „geografinėje Europoje“, Vakaruose ar Rytuose, savo dramatišku turiniu bei istorine įtaka negali būti prilyginta revoliucijų sekai Centrinėje Europoje. Kiekviena jų turėjo beveik visuotinį gyventojų palaikymą. Tačiau, visais atvejais, bet kuris režimas negalėjo savęs apginti ilgiau nei tris valandas, jei neturėjo Rusijos palaikymo. Tai reiškė, kad nebegalime svarstyti Prahos ar Varšuvos įvykių iš Rytų Europos dramos Sovietiniame komunizmo bloke pusės; tai Vakarų drama – Vakarų, kuriuos pagrobė, perkėlė bei išplovė smegenis, tačiau, nepaisant nieko, vis dar atkakliai bandančių išsaugoti savąją tapatybę.
Žmonių ir civilizacijų tapatybė atspindima bei sukoncentruota tame, kas buvo sukurta protu – kas žinoma kaip „kultūra“. Jei šiai tapatybei grasinama išnykimu, kultūrinis gyvenimas atitinkamai auga intensyviau, kol kultūra pati tampa gyvąja verte, suvienijančia visus žmones. Štai kodėl kiekvienoje Centrinės Europos revoliucijoje kolektyvinė kultūrinė atmintis bei tuometinės kūrybinės pastangos atliko tokius didžius ir lemiamus vaidmenis – daug didesnius ir reikšmingesnius, nei kurioje kitoje masinėje Europos revoliucijoje.2
Tai buvo vengrų rašytojų grupė, įkvėpta romantizmo poeto Sándoro Petőfio, kuri ėmėsi galingos kritikos, galiausiai nuvedusios prie 1956-ųjų „sprogimo“. Tai buvo teatras, filmai, literatūra ir filosofija, iki 1968-ųjų vedę bei galiausiai išlaisvinę Prahos pavasarį. Tai buvo uždrausta Adomo Mickevičiaus pjesė, kuria didžiausias Lenkijos romantizmo poetas davė postūmį garsiajam lenkų studentų sukilimui 1968-aisiais. Ši laiminga kultūros ir gyvenimo, kūrybinių pasiekimų bei visuotinio dalyvavimo sąjunga žymėjo Centrinės Europos revoliucijas, kurių neprilygstamas grožis visada žavės išgyvenusius tuos laikus.

3.

Kas nors pasakytų: „Sutinkame, kad Centrinės Europos šalys gina savąją tapatybę, kuriai grasinama, tačiau jų situacija nėra unikali. Rusija tokioje pat padėtyje. Jai taip pat gresia prarasti savąją. Iš tiesų, tai ne Rusija, o komunizmas atskiria tautas nuo jų esmės, o Rusijos žmones jau pavertė savo pirmąja auka. Teisybė, kad rusų kalba dusina kitų Sovietinės imperijos tautų kalbas, tačiau ne todėl, kad rusai norėtų rusifikuoti kitus; tai dėl sovietinės biurokratijos – giliai atautinės, antitautinės, virštautinės – kuriai reikia įrankio unifikuoti valstybę.“
Suprantu logiką. Taip pat suprantu keblią padėtį tų rusų, kurie baiminasi, jog jų mylima tėvynė bus painiojama su neapkenčiamu komunizmu.
Tačiau taip pat svarbu suprasti lenką, kurio tėvynę, išskyrus trumpą periodą tarp dviejų pasaulinių karų, net du amžius buvo pavergusi Rusija, kuri, savo ruožtu, Lenkiją pavertė kantrios ir nenumaldomos rusifikacijos – spaudimo prisitaikyti būti rusiškam – objektu.