„Būsi Kaune – užsuk“, – šypteli bičiulis, gyvenantis Vilijampolės mikrorajone. Išeidamas iš jo buto susimąstau, kad pritaikysiu šią frazę tiems, kurie iš centrinės miesto dalies kraustosi į vadinamuosius miegamuosius rajonus ar naujai besiformuojančias gyvenvietes. Beje, aš pats irgi gyvenu Vilijampolėje, tad užuomina apie buvimą Kaune ne tik ironiška, bet kartu kelianti daug įdomių minčių, ypač festivalio „Dizaino savaitė“ metu. Antrus metus iš eilės kauniečiai ir miesto svečiai mielai užsuka į buvusius „Pieno centro“ rūmus, o šeštus metus Kaune skaičiuojantis festivalis yra pavyzdys, kaip keičiasi skoniai, kartos ir netgi – kaip migruoja žmonės.

NUO URBANISTINĖS NOSTALGIJOS IKI EUROPOS KULTŪROS SOSTINĖS

Net ir patys laisviausi žmonės, keliautojai, gali atsidurti, pavyzdžiui, Ušuajoje [miestas Argentinoje – red.] ir susirgti vadinamuoju Ušuajos sindromu, kai keliauti toliau tiesiog nebėra kur. Mes – aš, Ignas, ir pagrindinis šio pasakojimo herojus Giedrius Bučas – žvalgomės po kiek labiau pažįstamas vietas. Su Giedriumi pokalbiui apie nuostabią Kauno ir visų didžiųjų šalies miestų tradicija tapusią „Dizaino savaitę“ tarėmės susitikti miesto centre. O tada jau kiekvienas atskirai galvojome, kur mums yra tas centras. Ši idėja kilo iš jau minėto raginimo užsukti į svečius, kai tik būsime Kaune. Man visad patogiausia pasimatymus skirti senamiestyje, o Giedrius pripažino, kad jo suvokimas apie centrinę miesto dalį visad sukasi aplink buvusį „Merkurijų“ arba jau antrus metus bent savaitei atgaivinti bandomą istorinį Kauno „Pienocentrą“. Ir jei kauniečiams aišku, kur toks pastatas yra, tai dažnas atvykėlis ar ne nuo gimimo šiame mieste gyvenantis asmuo tikslinasi, kas turima omenyje. Kaip ir gavęs pasiūlymą susitikti prie „Skalsos“, „Rambyno“ ar, pavyzdžiui, „Tulpės“.

Tai kur gi tas dizainas ar net visas festivalis ta tema? Ogi prieš kiekvieną iš Jūsų, kuris skaitote šį tekstą, kuris įsigijote žurnalą, kuris buvote knygyne ar parduotuvėje, darbe, gatvėje. „Dizainas mus supa kasdien ir vienas iš festivalio tikslų yra paskatinti žmones įsižiūrėti į savo aplinką ir jį atpažinti, suvokti, kad patys gali dizainą kurti, o jei to daryti nenori, tai bent jau turi galimybę susipažinti su procesu nuo idėjos iki galutinio produkto. Čia yra ir kūrėjas, ir jo patirtys, ir konkrečios medžiagos“, – „Dizaino savaitės“ prasmę dėsto G. Bučas ir akcentuoja tai, kad pastarųjų metų praktika viską organizuoti po vienu stogu išties pasiteisino. Per šešerius metus Kaune šis renginys tapo reiškiniu, kuris įdomus ne tik mažai dizaino bendruomenei, menininkams ar architektams, bet ir miestiečiams. Jei tiksliau, tam tikrai naujai kartai, kuri nesibodi į centrinę miesto dalį atvykti daugiau nei dukart per metus, kurie noriai dalyvauja renginiuose, vertina išskirtines aplinkas, seka, kokios naujos vietos atveria duris ir kartu (nebūtinai sąmoningai) kuria tai, ką jau po penkerių metų vadinsime Europos kultūros sostine.

Milanas, Barselona, Portas ar, pavyzdžiui, Krokuva – tai antrieji pagal dydį savo šalyse Europos miestai, kurie nesislepia sostinių šešėliuose. Architektūros perlai, mada ar net visame pasaulyje garsus vynas juos daro patrauklius turistams, o štai Kaunas vis ryškiau primena apie save kaip apie miestą, kuriame dizainas atsiskleidžia kaip labai „svetinga“ sąvoka.

KADA PASKUTINĮ KARTĄ KĄ NORS JAUTĖTE?

Arba galime paklausti dar kitaip – ar tikrai ekrane spausdami iškelto nykščio piktogramą kažkam nuoširdžiai pritarėte, maigydami geltonas šypsenėles šypsojotės, o braukdami virtualią ašarą verkėte? Šiųmetėje „Dizaino savaitėje“ visi norintys buvo pakviesti realiai įeiti, prisėsti ir įkvėpti. Olfaktorinio meno grupės „Hortus apertus“ (lot. atvertas sodas) ir Mantauto Krukausko simbolinė trijų pojūčių imersija „Jūra“ švelniai virpančioje erdvėje panardino į jūros garsus, bangavimo ritmą, mėlį.

Kvapų ekspertė Laimė Kiškūnė, bendradarbiaudama su maisto kultūros tyrinėtoju Jonu Paleku, sukūrė lietuviško maisto tapatybės kvapą. Tapatybės aromatas pasklido per 2016 m. Baltijos paviljono atidarymą Venecijos meno bienalės (La Biennale di Venezia 2016) tarptautinės architektūros parodoje, o šiais metais kvapų ir maisto menininkai panašų eksperimentą drauge pademonstravo Kaune.

Žemiškesnių pojūčių pasiūlė „Graduation Projects“ – geriausių baigiamųjų darbų, kuriuos apgynė studentai iš Čekijos, Lenkijos, Slovakijos, Vengrijos, taip pat šių valstybių piliečiai, studijuojantys už Višegrado šalių ribų, peržiūra. Projektas gimė 2002 m., kai keturis kartus per metus leidžiamas periodinis grafikos leidinys „2+3D“ savo puslapiuose pristatė rinktinius Lenkijos mokslo įstaigų grafikos studentų darbus. 2006 m. prie iniciatyvos prisijungė „Zamek Cieszyn“, pirmasis regioninis dizaino centras, padedantis įgyvendinti gyvenimo kokybę gerinančius dizaino projektus.

Tradiciniu tampantis, bet nuolat formatą keičiantis festivalis „Dizaino savaitė“ siekia sukurti platformą, kurioje save pristato įvairiausi kūrėjai, o vartotojas gali pajusti, kad daiktai turi emocinį krūvį, kad už kiekvieno interjero reikėtų ieškoti autoriaus, o kelių meno sričių sintezė kasdienybę gali praturtinti maloniais pojūčiais. Kaip pastebi G. Bučas, festivalį kasmet atranda vis nauji žiūrovai ir kūrėjai, kurie mielai dalinasi dizaino žinia, kviečia savo draugus ar pažįstamus ir negaili gerų žodžių. Nauji veidai, naujos ekspozicijos, meninės instaliacijos, šiek tiek pramoninio dizaino, – visa tai sunkiai sutelpa į septynias dienas. Bet metų slinkties peizaže išryškėja stulbinamos pokyčių pakopos.

***

AUDRONĖ DRUNGILAITĖ
Asociacijos „Dizaino forumas“
vykdančioji direktorė

Kalbant apie dizaino esmę ir vietą kultūros kontekste, jis dažnai balansuoja tarp verslo ir kultūros. Pagrindinė dizainerių užduotis yra ne tik padaryti aplinką gražesnę, dekoratyvesnę, bet ir palengvinti kasdienę buitį. Tiesa, kartais jie kaltinami komercija, pelno siekimu, o tai kultūros lauke nėra didelė vertybė, tačiau nieko blogo, jei dizaino produktai yra gerai perkami – tai tik patvirtina jų patrauklumą, reikalingumą žmonėms. Daugelis turbūt nesusimąsto, kiek daug dizainerių kūrybos yra mūsų aplinkoje: rūbai, aksesuarai, baldai, interneto puslapiai, išmaniosios programėlės, interjerai ir kt.

Tiesa, žvelgiant į lietuvišką dizainą platesniame kontekste, nedrįsčiau teigti, kad lietuviai jau yra pajėgūs diktuoti pasaulines tendencijas. Tenka pripažinti, kad neturime tokių gilių dizaino tradicijų kaip skandinavai, tačiau vis dažniau girdžiu posakį „Baltic is the new Nordic“, kuriame baltiškas gyvenimo būdas prilyginamas skandinaviškajam. Nuoširdžiai tikiu, kad lietuviškas dizainas yra ne prastesnis nei kitų šalių. Išties, pastaruoju metu dizaino sprendimai nebeturi ribų, nacionalinio savitumo – dizaineriai keliauja, studijuoja užsienyje, seka pasaulinius tinklaraščius, todėl darbai supanašėja, nėra didelės regioninės atskirties.

Festivalio „Dizaino savaitė 2017“ tema – pojūčiai, todėl, analizuojant dizaino sprendimais grįstų inovacijų pavyzdžius, kviesta pasitelkti ne tik visus penkis pagrindinius jutimus, bet atrasti ir šeštąjį – gero dizaino pojūtį. Kaip ir kasmet, siekta patvirtinti, kad dizainas nėra vien tik dekoras, pakeisti požiūrį, jog dizaino sprendimai skatina vartotojiškumą. Daugelyje į festivalio programą įtrauktų miestų – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Telšiuose ir Anykščiuose – organizuotos kūrybinės dirbtuvės antrinio panaudojimo tema, socialiniai projektai, seminarai akademinei bendruomenei ir verslo atstovams.