Hanne Ørstavik

Brūkšniai, linijos, ribos, sąsajos

O kad ji galėtų su jomis suartėti. Kad galėtų atsiduoti joms, ją supančioms linijoms, linijoms viržynuose, vandenyje, plokščioms, ilgoms, besidriekiančioms linijoms, taip norėtų joms atsiduoti. Tarytum stygas mato jas aplinkui, plonas tinklo gijas šviesoje ir ore. Rudens lietus, tylusis rudens lietus, plonos strijos, krentančios ant beržų tos sunkios spalvos žemėje. Kad galėtų su jomis suartėti.

Užaugau Tanoje, rytų Finmarke. Kai gimiau – vidurinė iš trijų vaikų – tėvas dirbo vienu iš berniukų pataisos namų vadovų. Pataisos namai stovėjo Langnese, senojoje bažnytvietėje prie pat Tanos fjordo įlinkio, kur upė įteka į jūrą. Karašoke, pačioje aukštumoje link Kautokeino, upę pasiekia intakai. Tanoje jie susilieja ir srūva žemyn plokštikalniu. Pradžioje upė mažesnė, siauresnė, kliokianti kriokliais, srauni. Nusileidus į slėnį ji išplatėja, vingiai sulėtėja ir ištįsta, o jau visai žemupy, Langnese, ties žiotimis, vandenyje drykso platūs smėlingi krantai, didžiulės smėlio dėmės, prie kurių galima nusiirti, atsistoti ir vaikščioti bei ten žvejoti.

Vėliau gyvenome slėnyje už kelių mylių, ties vieninteliu upę žergiančiu Tanos tiltu. Kaip tik ten, kur savivaldybės centras. Kraštovaizdis tapo ramesnis, švelnesnis, upės dugnas gana platus, iš abiejų pusių kalnai. Žaliuoja tik beržai, žemi kalniniai beržai, o riba, už kurios medžiai jau nebeauga, tiesias tarytum brūkšnys išilgai kalnų šlaitų. Virš medžių ribos, aukštai kalnuose, plokščia ir slidu, ir medžiai neželia. Ten prasideda plokštikalnis – kerpės, krūmynai ir viržiai.

Signė žvelgė tiesiai, pro langą. Pačioje dangaus apačioje buvo matyti plona rožinė drūžė, vos ne vos apšviečianti vietovę. Ji stebėjo, kaip kalva veja kalvą žemyn link upės žiočių, ten, kur vasarą ji lakstydavo kartu su šunimi, aukštyn žemyn po artimiausias kalvas. Galvojo apie vasarą. Atrodė, kad šioji daugiau niekada neateis, sniegas niekada neištirps. Kiekvieną vasarą jie kalnuose praleisdavo bent tris savaites. Važiuodavo mašina aukštyn palei upę, o po to – traktoriaus vėžėmis, tada sustodavo, išlipdavo, pasiimdavo kuprines ir leisdavosi į kelionę pėsčiomis. Eidavo kelias valandas, per žemą mišką ir krūmynus, per pelkes ir upokšnius. Signė prisiminė, kaip pėda grimzdavo į pelkių kupstus, jie atrodė kieti ir tvirti, tarytum akmenys, nors buvo minkšti, šlapi, prisisunkę vandens. Tada jie prieidavo upę, kurią reikėdavo perbristi. Joje plaukiodavo lašišos. Vasaros pradžioje upė pasruvusi. Ją įveikus, tikslas jau beveik pasiektas – telikdavo kirsti dar vieną miškelį bei brūzgyną ir užlipti ant atviro plokštikalnio, kur nuolat pūsdavo vėjai, todėl beveik nebūdavo uodų. Nors nusigaudavo jie ten vėlai vakare, nuo plokštikalnio kuo aiškiausiai regėdavo visą saulės rutulį, ir ne užvertę galvas, bet priešais. Ji su broliu ten, aukštai, pasileisdavo bėgti. O pasiekus kitą plokštikalnio galą nuo krašto atsiverdavo nedidukas slėnis, kur stovėjo samiška žeminukė, pavėsyje.

Gal nieko ir nereiškia, kad užaugau Finmarke. Bet kur įžvelgiu linijas ir struktūras – miestuose ir miesteliūkščiuose, visur. Pirmiausia, ką padarau atvykusi į naują vietovę, tai susirandu žemėlapį. Turiu pamatyti ją šitaip, grafiškai.

Brūkšniai ir linijos. Ribos. Sąsajos. Ką bebūčiau parašiusi, šį žodį aptiksit visuose tekstuose. Ir Finmarkas man, kažkodėl, ta vieta, kurioje viskas siejasi. Ten taip atvira, erdvu ir lygu. Tarytum viskas būtų regima, aišku ir neabejotina: toji riba tarp žemės ir dangaus. Brūkšnys. Jis yra ten, nusidriekęs.

Ištįsusi šviesa vasarą, kai saulė nenusileidžia, tik kabo, šviečia ir šviečia. Ir laipsniškas perėjimas į tamsųjį metą, kada saulės visai nebelieka, tik tamsa ir šiokia tokia prieblanda vidurdienį. Bet jokios saulės. Taigi, yra ir šviesos kraštas, riba. Kai kas yra, o kai ko nėra. Saulė, šviesa ir tamsa.

Ir sąsaja, visa tai suvarstanti, sumezganti. Upė, tarytum kaspinas, nusivijęs per slėnį. Šiaurės pašvaistė – spalvinga juosta tamsoje. Rožinė, rausva ir žalia.

Ir visa tai – pasaulio pakrašty. To pasaulio, kuris matomas žemėlapyje, bet kartu ir gyvybės, egzistencijos: čia – dykynė, čia beveik nėra žmonių. Kai buvau maža, internetas neegzistavo, skrydžiai buvo brangūs, ir nusigauti iki Oslo prireikdavo trijų dienų. Sostinės laikraščiai mus tepasiekdavo kitą dieną.

Žymos: