Romano „Skudurėlių šventė“ fragmentas

Iš rūmų persikrausčius į salos trobelę Gabrieliaus gyveniman iš tiesų plūstelėjo kur kas subtilesni atspalviai. Rytais – lengva šarma, popiet – balutės po medžiais, vadinasi, pavasaris! Dažnas svečias – lietutis, va, ir gluosniai jau apsipylė drabnais lapukais, šviesiai žaliais, gal kiek gelsvokais, ir kaštonų šakų galiukuose ėmė pūstis pumpurai, ir šermukšniai jau krustelėjo, klausą vis dažniau nustebina paukščių ulbesys, akivaizdu – artėja tikras rojaus metas.
Pirmaisiais pavasario mėnesiais protas kurį laiką dar būdavo tarsi suvyniotas į skudurėlį – nei giedras, nei apniukęs, gal prasisunks išorėn it kraujo dėmelė, o gal bus dar kelissyk apvyniotas balta minkšta drobule ir panardintas į gilų snūdą, – ne, neverta kištis, tegu pats pasirenka, apsisprendžia, sava valia nubunda…
Ir jis nubusdavo, tas protas. Štai šiauriniuose salos šlaitukuose gelsvuoja šalpusniai, pietiniuose – jau ir pienės, šių geltonis sodresnis, tačiau drumstesnis; per kelias dienas lapukais apsipila kaštonai, tik ąžuolai vis dar lūkuriuoja, aha, žlibiai, nors gal ir ne, tiesiog kantrūs, skeptiški, atsargūs išdiduoliai.
Kažkur šiuo metu žmonės krūvon sustūmę antakius sprendžia neva rimtas problemas, politikuoja, bando išnarplioti būties mįsles, ekonomines lygtis, finansinius kazusus, tarpusavio santykių dviprasmybes, o jis, Gabrielius Aušautas, žvalgosi po savo salos pakraštėlius ir gėrisi besimezgančiais lapukais, – ėė ne, neišmušit manęs iš vėžių! Jūs spręskit, o aš šaudysiu akimis į pašalius, skaičiuosiu varnas. Nei jūs ką išspręsit, nei aš ką nustebinsiu, atvėręs sąmonę pienėms, debesims, beržų pumpurams…
Tiesiog kiekvienam savo.
Tarkim, jam, Gabrieliui Aušautui, ankstyvą pavasario rytmetį visų mieliausia stovėti būtent čia, vienintelėje tinkamoje pasaulio vietoje, atrėmus nugarą į saulės pradėtą šildyti beržo kamieną!
Paprasčiausiai stovėti ir šypsotis.
Šypsotis iki užsišypsojimo.

Nepastebimai ir gegužė atžirgliodavo.
Suspingsėdavo, vėliau ir visa jėga įsiplieksdavo trikampės kaštonų žvakės, – ką ten žvakės! Tikros gotikinės šventovės, mažuliukės Notre Dame de Paris, kur kiekvienas geltondugnis žiedelis – švytintis altorius! Po lengvų dienos darbų mieliausias būdavo vakarinis pasisėdėjimas prie pietinio trobos lango, po kregždžializdžiu.
Štai viena kregždė jau nelenda iš lizdo, kantriai tūno molio kiaute, turbūt peri.
Gabrielius prastas gamtininkas, bet neabejoja – peri, kur ji dėsis.
Prastas gamtininkas, na ir kas!
Tokią tykią pavakarę šitai ne trūkumas, o grynas privalumas. Nes jis, salos sergėtojas, taip nusprendė! Patinėlis, va, šaudo virš galvos, snape kažką vis atneša tai perekšlei, nekreipia į žmogų nė menkiausio dėmesio, malonumėlis! Kokiam pasaulio krašte, kokio vandenyno pakrantėje, po kokio kurorto dangaus mėlyne panašų patirsi?!
O dar už savaitės žolėje pastebėsi rusvai taškuotus lukštus, gal keturių penkių nedidukų kiaušinių, vadinasi, lizde tuoj pradės čiauškėti jaunikliai, kurie sykiais net trukdys užmigti…
Vieną naktį, galbūt tą pačia, kai jis pirmąkart išvydo kregždžių lukštus, galvoje nelauktai ėmė dūgzti spiečiai minčių, ir visos jos buvo savarankiškos, sakytum, jam nepriklausančios, svetimos, lyg ir dėmėtos, rusvai ornamentuotos, absoliučiai nesuvokiamos. Jis neįstengė jų nutildyti, suvaldyti, jos puolė agresyviais būriais, į jokias pastangas nereagavo, nė viena nepakluso jo valiai. Dabar žinau, kaip einama iš proto, su siaubu dingtelėjo Gabrieliui, ir jis kumščiais iš visų jėgų suspaudė smilkinius…
Tik tada suprato, kad mintis apie beprotybę buvo jau jo paties, ne svetima; tuomet dūzgimas galvoje liovėsi, akimoju nutilo, jo vieton atvibravo paprasta ir taiki nuojauta: tikėjimas yra ne kas kita, o esminis žmogaus instinktas. Kregždžių instinktai vieni, kačių kiti, tačiau esybių, turinčių kūną, protą ir sielą, svarbiausias instinktas yra stiebtis aukštyn, švieson, atjauton, amžinatvėn, kurioje vienu ir tuo pačiu metu mes egzistuojame ir gyvi, ir mirę, ir niekados šioj žemėje nebuvę, neatsiradę…
Vėliau Gabrielius prisiminė – mintį apie esminį instinktą ir amžinat­vę jis išgirdo iš tėvo Severijaus. Retų susitikimų metu jiedu kartkartėm įsiveldavo į painokus disputus, netgi pasiginčydavo, suprantama, draugiškai. Iš visų tų pokalbių nedaug kas liko Gabrieliaus galvoje, tačiau vieną kunigo pasakojimą jis įsiminė ilgam.
Tai istorija apie jauną mergaitę, kuri vaikštinėjo saulėtu pajūriu mąstydama apie tąjį esminį instinktą. Gal suabejojusi, o gal pagauta akimirksnio ekstazės, ji sukužda: „Dieve, jeigu esi, duok ženklą, parodyk man kad ir patį mažiausią gintarėlį…“ Ir tą pat mirksnį ant smėlio pastebi saujelę gintaro gabaliukų, dosniai pažertų tarsi iš Viešpaties delno. Didžiai nustebusi mergaitė surenka gintarėlius, tačiau po kelių minučių ją pastveria kažkieno grubios rankos, parverčia ant smėlio ir tos pačios pakrantės krūmynuose išprievartauja. Kažin koks beveidis padaras išniekina ją, pažemina, suteršia. Ir palieka suplėšyta suknele kruviną, inkščiančią tuštutėliame pajūryje…
Po kelerių metų tėvui Severijui ji prisipažino: „Aš išsikapsčiau. Man padėjo Dievo atsisakymas vardan Dievo.“ Ir padovanojo kunigui kelias gintaro nuoskilas.
Tiesą sakant, Gabrielius nesuprato, kodėl bičiulis nutarė jam papasakoti šią istoriją. Būtent šią, tėvo Severijaus Dievą ne iš pačios gražiausios pusės charakterizuojančią.
Išlydėjęs kunigą, Gabrielius pajuto lengvą vienatvę. Nelauktai kilstelėjęs galvą, tarp medžių išvydo besileidžiančią saulę.
Raudoną raudoną, įstrigusią šakose.
– Kaip paprasta ir kaip nesuvokiama, – sukuždėjo jis tarsi prieš savo valią.
Ir tai buvo, regis, vienintelis teisingas įvardijimas to, ką jis šią akimirką matė bei jautė visa savo esybe.
Paprasta ir nesuvokiama.
Paprasta, nes nesuvokiama.

Gyvendamas saloje Gabrielius ištisom dienom tylėdavo, tačiau sykiu ir nuolat maudydavosi žodžių okeane. Bendravimas su gamta suteikė jam dvi itin brangintinas dovanas. Nuolat buvodamas tarp debesų, vandenų, krūmokšnių, pievos lopinėlių jautė, jog sykiais pasaulis jo protui tampa paprastas ir aiškus, tarsi jam būtų leista įžvelgti netikėtą ir sykiu nuo nieko neslepiamą tiesą, patvirtinti ar paneigti intelektualinių svarstymų pagimdytas spėliones, nuojautas, kitaip tariant, jame imdavo vertis gebėjimas gamtos nebylų kuždesį išversti į vidinę žmonių kalbą. O antroji dovana – suaktyvėjusi valia gėrėtis akysna užklystančiomis formomis, augalų linijomis, atspalvių kaita bei persidengimais, garsais, kvapais – begale gamtos signalų, lyg ir kasdieniškų, įprastų, bet podraug nesuvokiamai fantastiškų. Ypač kai jie susiglausdavo, subėgdavo, sutekėdavo į vieną neskaidomą žinią, gaudesį, nuojautą, paradoksalų judesį ramybėje ir dar paradoksalesnę rimtį judesyje, ir visa tai pažadindavo nelauktą, netikėtą nuostabą, neatsiejamą nuo didžiadvasiškos pagarbos bei brolystės bet kokiam, net pačiam menkiausiam esaties pavidalui.