Briamo Cute'o nuotrauka, publikuojama pagal „Creative Commons“ licenciją
Vadim Mesiac

Bormanas ir Miuleris

Vadim Mesiac – rusų poetas, prozininkas, leidėjas – gimė 1964 m. Tomske. 1994–2004 m. vadovavo rusų-amerikiečių kultūrinei programai Stevenso technologijos institute, išleido prestižinę rusų poezijos antologiją anglų kalba „Crossing Centuries“. 2006 m. įsteigė leidybinį projektą „Russkij Guliver“ („Rusiškasis Guliveris“). Daugybės premijų laureatas. Jo kūrybą vertino J. Brodskis, M. Kasparovas, A. Zinovjevas, V. Ivanovas. Šio autoriaus proza, pasak Kolorado universiteto profesoriaus Marko Lipovecky’io, patenka į erdvę tarp „S. Dovlatovo ir H. Millerio“.

Katės mano gyvenime – retenybė, beveik delikatesas. Genka Vienasparnis, stichinis žudikas, trenktas tipelis, 1986 m. grįžo iš zonos ir susilažinęs užkando rožinio vermuto taurę gyva kate. Katė priklausė jo motinai, tačiau senė buvo laiminga, kad sūnus parsirado, juokėsi. Juokėmės ir mes, svečiai ir buto gyventojai. Vienasparniui buvo visai nejuokinga. Gyvūnas giliai išbraižė jam veidą, įsikabinęs visomis keturiomis letenomis, ir išsprūdo. Gena išsigando, sukriokė ir švystelėjo katę per duris, atidarytas į sodą. Vaikinas plūdo kraujais, vermutu, ant jo lūpų kybojo kuokštas katės vilnos. Jis pergalingai šypsojosi, bet visiems jo buvo gaila. Jeigu būtų turėjęs dvi rankas, katę jis būtų sulaikęs. Dešiniąją iki peties dar jaunystėje jam nupjovė traukinys čia, Čeremošnikuose. Nusikaltimus jis darydavo kairiąja. Viena kairiąja. Visiems buvo gaila būtent Vienasparnio, visai ne katės. Norėjo patikti mergaitei, bet ta įsižeidė ir išėjo. Katei kas? Palaižys šoną, na ir užgis, o štai Genkos ranka niekada neataugs.
Kaip tyčiojamasi iš kačių – šitų šventųjų Egipto raganų – aš mačiau daug. Ypač vaikystėje. Nepagrįstas žiaurumas, išrastas žmonių, trokštančių įsitvirtinti, prieš būsimą suaugusiojo gyvenimą man įdiegė siaubingą baimę. Džiaugiuosi, kad pastaruoju metu vis rečiau susiduriu su įvairių rūšių žiaurybėm, nors esu matęs kačių, laidais pririštų prie pabėgių ir perpjautų ratais – ir Naujojo Džersio tranzitiniame, ir ant bėgių Pietų Karolinoje. Gal afroamerikiečiai jas aukoja? Gal tai jiems reikalinga dvasios palaikymui? Vargu bau ar Sibire tai turi ką bendra su satanizmu. Įprastas paaugliškas nusikalstamumas. Su pagoniškom šaknim. Bėgimas nuo ilgesio.
Kažkas su liguistu pastovumu korė vargšus gyvūnėlius apleistame sandėliuke už garažų, nukirsdavo galvas kirviu ant plytinės trinkos.
Sykį vieną vasarą iš pietinių respublikų suvažiavę abiturientai pasismagino, nupjaustinėdami katėms nosių, ausų galiukus, gyvoms nudirdami odą nuo letenų ir uodegų. Tą dieną aš grįžinėjau iš mokyklos, kur mokiausi vienoje jaunesniųjų klasių. Būrys išdarkytų, kruvinų žvėrių ėjo priešais mane. Kankinimų pėdsakai stebino rafinuotumu. Irokėzai, svevai ir net senovės žydai nuimdavo nugalėtųjų skalpus mūšyje, bet kodėl – kačių? Nežinomos genties čiurkos nusprendė įbauginti mūsų miestą, o labiausiai išsigandau aš. Pagalvojau: jeigu kažkas taip jau nekenčia kačių, tai ir katės turi savo valdžią. Žemėje esama kačių miestų, kuriuose jos, remdamosi savo konstitucija, iškabina akis ir nuima skalpus perėjūnams. Aš buvau pasiruošęs prisijungti prie kačių, kad gyventume toliau. Mūsų daug. Mes lankstūs, gudrūs, mūsų galvas glosto.
Vieninteliu artimu draugu tuo metu man buvo katinas Miuleris. Pūkuotas, sibirietiškas, stebėtinai plastiškas, turint omeny jo gabaritus. Per šalčius senelis atnešė jį, pusgyvį kačiuką, iš slidžių bazės. Mes šį išmaitinom, iki pavasario jis paaugo ir pradėjo savarankišką gyvenimą. Išlaikyti Miulerį po užraktu buvo neįmanoma. Jis nepatenkintas urgzdavo, masturbuodavosi ant vaikiškų pliušinių žaislų ir net išmoko šokinėti iš trečio aukšto balkono. Profesionaliai. Medžiodamas paukščius. Nerimas dėl Miulerio, nuolatinis jo grįžtančio iš romantinių vojažų laukimas atgyja manyje iki šiol – kokiuose nors nesuprantamuose sapnuose.
Kačių šeimai (pagal horoskopą aš – Liūtas) visada jutau bemaž fiziologinį švelnumą. Man malonus jų tingumas, egoizmas, gebėjimas atsipalaiduoti iki topolio pūko būsenos, akrobatiškumas ir veržlumas siekiant tikslo. Aš irgi stengiuosi laikytis naktinio gyvenimo būdo, nieko neturiu prieš pavasarinę beprotybę. Miuleris buvo vienintelis katinas mano gyvenime, su kuriuo mes gyvenome kartu. Jis net suvaidino vaidmenį mano charakterio formavime. Tačiau dabar, kai sutinku kates padoriuose ar mažiau padoriuose bičiulių namuose, laukiniuose ąžuolynuose ir pačiose purviniausiose gatvėse, jos, nežiūrint mano simpatijų, nebekelia man ankstesnio susiliejimo su gamta jausmo.
Miuleris eilinį kartą penkioms dienoms prapuolė. Neradau sau vietos: rausiausi tarp sandėliukų už garažų, dairiausi po visus valgyklų užkaborius, įdėmiai žvelgiau į studentų iš Tadžikistano akis. Netikėtą impulsą mano paieškoms suteikė pokalbis su senukais slidžių bazėje, kurioje dirbo mano senelis. Aš įspėjau Sfinkso ir septynių katės gyvenimų paslaptį.

Žymos: