DAINA APIE TĖVYNĘ, 2015. Minkštas lakas, sausa adata, 1/1, 26 x 18
Kalbino Gintarė Žaltauskaitė

BIRUTĖ ZOKAITYTĖ. KŪRYBA KAIP DIENORAŠTIS

Menininkės Birutės Zokaitytės grafikos darbus ir iliustracijas galite sutikti ne tik knygose ar autorinėse parodose – jie saugomi Lietuvos dailės muziejuje, privačiose kolekcijose Lietuvoje bei užsienyje. Pasitelkdama įvairius personažus, autorė mąsto neišsemiamomis temomis apie moteris, vyrus ir jų santykį. Apdovanota nevaržoma vaizduote, charakterius ji įkūnija iki pat smulkiausių detalių, vietoj rūbų veikėjus aprengdama ironijos šydu.

Jūsų ryšys su mama stiprus. Dabar meno keliu žengia ir jūsų dukterys, sekdamos jūsų pėdomis… Ar jaučiate savo įtaką jų pasirinkimams?

Mama manęs susilaukė labai jauna, devyniolikos metų, studijuodama Vilniaus dailės institute. Gimiau kovo mėnesį, antro semestro pabaigoje. Netrukus iš Dusetų atvyko seneliai ir mus išsivežė. Nutarė, kad kaime, kur šiltas karvės pienas bei pačių užaugintos daržovės, mudviem bus geriau nei instituto bendrabutyje. Po pusės metų mama grįžo tęsti mokslų, o seneliai toliau mane augino (taip buvo nuspręsta šeimos taryboje, nes mokslas tuo metu buvo šventas dalykas). Tapau tikra kaimiete: kalbėti pradėjau aukštaičių tarme, rytais eidavau į ganyklas melžti karvių ir draugavau su melžėjomis.

Augti kaime buvo nuostabu, tačiau nuo mažų dienų jaučiau mamos dėmesio stygių. Mama man buvo pavyzdys. Kai grįždavau pas tėvus į Vilnių, ji mane vesdavosi į grafikos dirbtuves V. Grybo gatvėje, Antakalnyje. Buvau tyli ir paklusni – sėdėdavau šalia, klapsėdavau didelėmis akimis ir stebėdavau vykstančius darbus. Dirbtuvėse susipažinau su Lietuvos grafikos grandais – Birute Žilyte ir Algirdu Steponavičiumi. Mačiau, kaip jie kuria savo litografijas… Mama buvo mano herojė, dėl to nenuostabu, kad pasirinkau tokią pat specialybę kaip ir jos.

Vaikystėje turėjau labai ilgus plaukus. Tačiau, kai buvau penkerių, mama nuvedė mane į fotoateljė, nufotografavo ir po to nukirpo kasas (sako, nuo jų svorio buvau pradėjusi kūprintis).

Jūsų ryšys su mama stiprus. Dabar meno keliu žengia ir jūsų dukterys, sekdamos jūsų pėdomis… Ar jaučiate savo įtaką jų pasirinkimams?

Apie mano įtaką dukroms reikėtų klausti jų pačių. Stengiuosi būti gera mama ir jas palaikyti. Trokštu joms laimės, jog surastų savo vietą gyvenime. Abi mano dukros yra be galo kūrybingos. Vyresnioji, Miglė (atlikėja Migloko – G. Ž.), muzikos mokėsi nuo penkerių. Lankė estradinį dainavimą Balio Dvariono muzikos mokykloje, po to chorinį dirigavimą M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje. Per stojamuosius egzaminus dauguma atliko liaudiškas dainas, o Miglė užtraukė džiazinį „gabaliuką“ ir taip prajuokino pervargusią komisiją. Ji visada buvo originali.

Mažoji Andrėja vos kelerių metų jau pasireiškė stilistės amplua – sykį apkirpo pusę savo darželio grupės vaikų, pasinaudodama auklėtojos netyčia paliktomis kanceliarinėmis žirklėmis. Dabar ji – septyniolikos, intensyviose savojo kelio paieškose.

Kiek gyvenime ir kūryboje jums svarbūs moteriškumo tyrinėjimai?

Mano kūryba yra kaip dienoraštis ir, be abejo, jos ašis – moteris: įvairiais rakursais, įvairiose situacijose, įvairiuose laikmečiuose.

Kokius moters įvaizdžius matote?

Mama, karė, šamanė, gundytoja, Žemė… Jos visažinės, jų pajauta ir supratimas – platūs, visa apimantys, o nuotaika gali svyruoti. Išminčius Parashara apie mėnulį sako: „Visa žinantis, apvalus kūnas, džiugus žvilgsnis, maloni kalba, besikeičiantis ir ištroškęs meilės.“ Astrologijoje mėnulis yra moteriškiausia iš visų planetų. Jo fazės nuolat kinta.

Kuri moteriškumo išraiška artimiausia jums?

Šiuo metu ribos tarp vyrų ir moterų išsitrynė. Manau, klasikinis supratimas apie lytį ir jos išraišką tapo nebeaktualus. Svarbios žmogiškosios dvasinės savybės, bet labiausiai – meilė. Nors ir dabar esu pakankamai feministinių pažiūrų, nusivylimo vyrais laikotarpiu buvau gan aršiai nusiteikusi. Nevaizduodavau jų savo darbuose arba, jei piešdavau, tai darydavau itin ironiškai. Nors nuomonės nepakeičiau, su laiku mano paveiksluose atsirado daugiau vyrų. Moteris man pirmiausia – savarankiška asmenybė, absoliučiai nuo nieko nepriklausanti. Tik pati nuo savęs ir savo sprendimų. Tačiau vyrus lygiai taip pat laikau laisvais ir savarankiškais. Dviejų žmonių santykiai – tai draugystė, o ne susisaistymas dėl buities, tradicijos ar religinių įsitikinimų.

Kuo šiuolaikinė grafika skiriasi nuo tradicinės? Kokias technikas mėgstate labiausiai?

Prijaučiu tradicinėms technikoms, bet save laikau šiuolaikinės Lietuvių grafikos atstove. Išbandžiau visus klasikinius grafikos būdus. Kūrybinio kelio pradžioje kūriau sudėtingus, daugiasluoksnius grafikos atspaudus, kurių daugiau niekas tuo metu nedarė. Tai buvo laikoma labai sudėtingu procesu (dirbama su keliomis klišėmis, atspaudus kruopščiai sutaikant). Esu šiek tiek mazochistinės natūros – man patinka kelti sau iššūkius, griebtis sunkiai įveikiamų dalykų, – ir negalėjau apsieiti be ofortų. Nardžiau spalvų bei faktūrų vandenyne, o kai panūdau ramybės, koncentracijos, „ženkliškumo“ – sugrįžau prie monochrominės paletės.

Dabar darau medžio raižinius. Tai viena seniausių grafikos technikų, reikalaujanti didelio profesionalumo ir kruopštumo. Tradicinius atlikimo būdus, kur svarbus išmanymas, naudoju aktualių dalykų ir vaizdų transliavimui. Menininkas turi jausti pasaulio kvėpavimą, gyventi dabartyje. Nesvarbu, kaip atliktas kūrinys, jis turi būti paveikus žiūrovui.

O kas aktualu dabar?

Visąlaik šneku apie žmogų ir jo santykį su aplinka, apie vyrus ir moteris, lyčių pasikeitimą vaidmenimis. Santykiai, psichologija, mūsų vieta pasaulyje – tai tam tikras mūsų gyvenimo pamatas. Nesame vieni, vakuume ar kažkokioj pūslėj – gyvename tarp žmonių. Ir tai, kaip mums sekasi, priklauso nuo labai daug veiksnių: kaip mokame bendrauti, kokia buvo mūsų vaikystė, kokias turėjome patirtis, kokia mūsų psichika… Visa tai susidėlioja į vientisą visumą.

Štai ir dabar, peržiūriu savo senas užrašų knygutes, netgi nuo mokyklos laikų, ir jose randu tai, kas mane domina – žmogaus asmenybę, portretą. Kiekvienas periodas atneša kokį nors atspalvį, tačiau šios temos jaudina visą laiką. Jos kaip siūlų kamuolys, kurį nuolat vynioju, tik vis kitame kontekste, su kitais simboliais, bet labai panašia linija.

Visiškai nesidomiu politika – tiesiog intuityviai ar specialiai ją ignoruoju. O sportas – įdomus, tačiau visai kitame – ne laimėjimų – kontekste. Patinka, pavyzdžiui, sumo imtynės – stebėti besigrumiančius vyrus (netgi esu sukūrusi darbą apie tai). Kūriniuose atsispindi ir kitos sporto rūšys, šias temas naudoju psichologijai atskleisti.

Ar turite didelę užrašų knygučių kolekciją?

Neskaičiavau, bet ne mažiau dešimties.

Kurie procesai kūryboje jums maloniausi?

Sunku išskirti, kas malonu, o kas – ne. Kartais po sekinančių ieškojimų apima didžiulis malonumas, kuomet atrandu sprendimą. Tai išties su niekuo nepalyginamas jausmas, tarsi kūdikio gimimas.