Kadras iš animacinio filmo „Kai auga medis“ (rež. Birutė Sodeikaitė, 2013)
Kalbina Erika Drungytė

Birutė Sodeikaitė: esminis klausimas yra kodėl?

Kada nors, po kokių 15 metų, Frida Morta, kuriai karštą 2018-ųjų metų rugpjūčio pradžios dieną tėra vos trys savaitės ir ji miega lopšyje „Nemuno“ redakcijoje, skaitys savo mamos Birutės Sodeikaitės mintis ir galbūt taip pat apsispręs tapti menininke. Taip, kaip kažkada apsisprendė Birutė, stebėdama savo mamos – tekstilės dizainerės Dainės Rinkevičiūtės – ir tėčio – skulptoriaus Danieliaus Sodeikos – kūrybos virtuvę. Oficialiai Birutė yra animacinių filmų režisierė – tokią specialybę įgijo mokydamasi Didžiojoje Britanijoje ir Norvegijoje, o realiai gali ir daro daug darbų: gamina lėles, nes ji – lėlių animacijos specialistė, piešia, kuria dizainą, scenografiją bei kostiumus ne tik tame mikropasaulyje, bet ir didesnėse scenose. Jau yra talkinusi režisieriui Arvydui Lebeliūnui, Valstybiniame Šiaulių dramos teatre stačiusiam spektaklį „Kaštonė“, režisierei Gintarei Damanskytei, Kauno valstybiniame lėlių teatre rudenį kviesiančiai į premjerinį lėlių vaidinimą apie arklį Dominyką.

Prieš porą metų lietuvių animacinių filmų prodiusavimo kompanija „Art Shot“ gavo Lenkijos animacinių filmų studijos „Likaon“ pasiūlymą drauge imtis lietuvės režisierės projekto. Toji režisierė – Birutė Sodeikaitė, apie kurią vadovė Agnė Adomėnė jau buvo girdėjusi iš kolegų užsienyje. Dviejų moterų bendradarbiavimo rezultatas – debiutinis Birutės filmas „Paskutinė stotelė – mėnulis“. Šiuo metu „Art Shot“ vysto naują režisierės lėlių animacijos projektą „Elena“. „Birutė yra labai talentinga ir jautri kūrėja. Savo filmais pasakoja asmeniškas, bet tuo pačiu universalias istorijas. Jos kūrybos specifika įsimenanti, atpažįstama, turtinga, darbai primena sapną, vizualiniais vaizdais ji sugeba perteikti jausmą, dvasinę būseną. Manau, ji viena tokių asmenybių, kurių neįmanoma nepastebėti – romantikė, svajotoja, bet labai ryški, artistiška, turi puikų humoro jausmą, yra ištikima savo stiliui tiek kūryboje, tiek gyvenime“, – sako Agnė.

„Elenos“ operatorė Kristina Sereikaitė priduria: „Birutė turi vieną svarbiausių žmogaus vertybių – nuoširdumą sau, iš kurio seka nuoširdumas aplinkiniams. Tai drąsi ir tvirta, smalsi ir veržli asmenybė, savitai matanti pasaulį, nebijanti prieštarauti dominuojančiai nuomonei, išeiti iš savo komforto zonos ir kartais peržengti ribas tam, kad geriau pažintų save bei supančią aplinką. Birutės kūryba – jos gyvenimo variklis, ir jos kuriami lėlinės animacijos filmai turi didelę vidinę jėgą, kuri yra sunkiai nusakoma, bet stipriai jaučiama.“

Birute, kas paskatino studijuoti animacinių filmų kūrimą? Maža to – kodėl pasirinkai lėles?

Kai įstojau į Bornmuto menų universitetą, norėjau studijuoti šią sritį, nes man patinka ir piešti, ir sumanyti istorijas, ir kurti scenografiją. Ten rengia labai stiprius profesionalus, bet anglai į specialybę žiūri gana siaurai – privalai pasirinkti vos vieną specializaciją. Aš to nežinojau ir nenorėjau būti tik animatorė, tik kostiumų dailininkė, tik režisierė, tik scenografė, tik šviesų dailininkė. Norėjau visko. Net buvau pasirengusi mesti tą universitetą, jei mane taip „susiaurins“. Tada patys pedagogai pasiūlė kompromisą – po metų studijų vykti į Voldą Norvegijoje pagal „Erasmus“ programą. Norvegai sudarė išskirtines galimybes – per porą savaičių supažindino su visomis galimomis technikomis, leido pasirinkti, ką norėjau. Dėstytojai dirbo su kiekvienu studentu individualiai, įsiklausydami, kas domina, konsultuodami ir patardami, o ne pagal šabloniškus programų standartus. Ten supratau, kad mano pašaukimas ne 3D – kompiuterinė animacija, ne 2D – piešiniai, o lėlės. Galbūt „pramušė“ tėtės kraujas – lėlės juk irgi yra skulptūra. Tiesiog labai norėjau viską daryti rankomis, nors iki tol nebuvau nei lipdžiusi, nei skaptavusi.

Iš ko gaminamos lėlės filmams? Juk jos turi būti plastiškos, gebėti „judėti“, bet ir skirtingos, įvairių pavidalų.

Lėlę galima pagaminti iš visko. Plastilino, silikono, audinio, net keramikos… Jos svarbiausios savybės iš pirmo žvilgsnio priešingos – stabilumas ir lankstumas. Viskas priklauso nuo karkaso, kurį reikia sukonstruoti taip, kad lėlė išlaikytų pusiausvyrą įvairiose padėtyse, bet būtinos ir lanksčiosios dalys – jei tai žmogaus ar gyvūno figūra, privalo būti visi sąnariai, kiekvienas pirštas lenktis lyg tikras. Ant karkaso jau gali lipdyti, ką nori, bet kuri medžiaga tinka. Vienai filmo sekundei yra padaromi 24 mikrojudesiai, 24 fotokameros kadrai, tai vadinamoji sustabdyto kadro (stop motion) technika. Tad štai, maždaug aiškus judesių skaičius per minutę: kiek lėlė turi judėti trumpo metro, o kiek – pilnametražiame filme. Nuo pasirinkimo, kokios trukmės bus tavo kūrinys, kiek ten dalyvaus lėlių, kiek bus skirtingų scenografijų, priklauso ir biudžetas, ir pagaminimo laikas. Mano 8,5 min. filmo „Paskutinė stotelė – mėnulis“ gamyba nuo medžiagų nupirkimo iki pasirodymo ekrane truko pusantrų metų. Įsivaizduoju, kad norint pagaminti pilnametražį filmą jo kūrybos procesas gali užtrukti kokius 7 metus… Žinoma, viskas priklauso nuo turimų resursų – komandos narių kiekio, jų profesionalumo, sklandaus bendradarbiavimo.

„Paskutinė stotelė – mėnulis“ pasakoja apie nepagydomai sergančią merginą. Jos ligai suteikei alegorinį liūto pavidalą, o heroję įkūnija vienaragis. Tačiau filmo finalas gana liūdnas. Nugali liūtas.

Tai metaforinis pasakojimas. Mergina serga vėžiu. Ji bando susitaikyti su savo liga. Prašo, kad šioji ją paleistų, o į pagalbą telkiasi mėnulį. Viskas vyksta veikėjos galvoje, istoriją papasakoja užkadrinis balsas. Kol liūtas miegojo ant savo kalno, nieko nevyko, bet kai vienaragis užsimanė su juo susidraugauti, nutiko priešingai. Vienaragio noras prisijaukinti liūtą baigės tuo, jog šio irzlumas peraugo į baisų pyktį, kol galiausiai vienaragis suprato, kad jam reikia apleisti valdas, kuriose karaliauja liūtas, ir persikelti į mėnulį. Liūto ir vienaragio kova yra tarsi visos ligos stadijos, kurias išgyvena žmogus.