Erika Drungytė

Bijūnai ir gedulas

Birželis Lietuvoje – ne tik braškės, bijūnai ir baigiamieji egzaminai, ne tik Antaninės, Joninės, Petrinės ir Povilinės. Ne tik iš Kauno koordinuoto 1941-ųjų sukilimo pergalė, atkurta nepriklausoma valstybė ir sukurta Laikinoji vyriausybė. Birželis – tautos okupacija ir genocidas, masinė tremtis ir lagerių aukos. Nors praėjo 78 metai, gyvųjų, galinčių atminti karo metų išbandymus, dar yra, vis teberašoma ir papildoma Lietuvos istorija. Pastarąjį dešimtmetį kaip niekad aktyviai skatinamas patriotinis ugdymas – į šį masinį budinimo darbą įsitraukė specialių televizijos programų ir kino filmų kūrėjai, švenčių ir dainų konkursų organizatoriai, dramaturgai ir teatrų režisieriai, įvairių dailės sričių menininkai, rašytojai, fotografai, kompozitoriai etc.

Taip, pasaulyje vykstančios permainos vėl ragina suklusti ir tapti budriems, tačiau ar galima dirbtinėmis priemonėmis sukelti tokias stiprias, į vieną tikslą orientuotas emocijas, kad jos virstų kūryba? Žinoma, visada buvo ir bus gerai parengtų, sustyguotų, psichiką pavergiančių kokios nors ideologijos manipuliacijų, kurioms sunku atsispirti. Menininkų nuojauta lyg jautri antena signalus gaudo greičiau ir aktyviau, o sujaudinta vaizduotė gali nuklysti.

Bet pasirinkimo ir atsakymo į klausimą garantas dažniausiai yra atmintis, kuri, jei vis dar tebekvėpuoja į nugarą per senelių, tėvų prisiminimus, jei jos liudijimai liečia šeimų likimus, galiausiai pavirsta vieningu visos tautos sąmoningumo matu.

Sunku būtų atsakyti, kuris konkretus žmogus pasiūlė birželio 14-ąją, dieną, kai Lietuvos piliečius – ištisas šeimas nuo vaikų iki senelių, nuo nėščių moterų iki sunkių ligonių – pradėta masiškai areštuoti ir tremti į Sibirą, pavadinti ne tik gedulo, bet ir vilties diena. Tylus ir juodas gedulas tęsėsi daugiau kaip pusę šimto metų. Deja, didelė dalis iš sovietmečio į atkurtąją valstybę „peršokusių“ gyventojų liko „aukų“ vaidmenyse – bijodami, stengdamiesi įtikti, prisitaikydami, paklusdami, pakeldami rankas prieš aplinkybes ar stipresniuosius. Tad iš kur užgimė viltis, ta antroji būtina išgyvenimo dalis, be kurios gedulas virsta sąstingiu, paralyžiumi, mirtimi? Ar tikėjimo ir pasitikėjimo nukrito visiems lyg iš dangaus? Kaip radosi visus išjudinęs Sąjūdis, kurio įkūrimas taip pat priklauso birželiui?

Anuomet pakako kelių dešimčių menininkų ir mokslininkų, kad įvyktų postūmis, išprovokavęs kvantinį šuolį sistemoje. Tačiau išlaikyti nuolatinius pokyčius kuria nors kryptimi yra sunku. Regis, šiandieną, po ilgoko laiko tarpo, vilties paveikslo kontūrai daug aiškesni ir apčiuopiamesni. „Aukos“ ištiesino stuburus, priaugino reikiamą raumenų masę, atsistojo ant abiejų kojų ir patyrė didžiavimosi, pasitikėjimo, valingo pasirinkimo, drąsaus atsakymo džiaugsmą. Kol gedėjimas yra gniuždantis, silpninantis, slegiantis jausmas, aplink vien raudos ir aimanos, nėra jėgos girdėti, matyti, veikti, kurti. Bet išgyvenus šį etapą, jis tampa prisiminimu, sukeliančiu stiprią emociją, verčiančią matyti ir šviesiąją pusę. Taip prasideda Baltojo metraštininko era, kai pagaliau iš faktų išnyra jautrus ir blaivios sąmonės žmogus, kuris jau nebijo ir nebepjauna buku kategoriškumo peiliu, mėgindamas viską padalinti į dvi spalvas, bet kvėpuoja giliai ir ramiai, įtraukdamas pilnus plaučius gyvenimo, ir tada jam svarbu viskas – braškės, bijūnai, Joninės, okupacija, tremtis, Sąjūdis, liūdesys ir džiaugsmas.

Žymos: