Viktoras Bachmetjevas

Bibliofilo kronikos

2016 m. sausio 25 d. BBC antraštė: „Ar popierinės knygos tikrai nyksta?“ 2019 m. vasario 7 d. „Time“ antraštė: „Knygos nemirusios. Jos svarbesnės nei bet kada“. 2016 m. rugsėjo 8 d. „The Washington Post“ antraštė: „Ar spausdintos knygos (pagaliau) mirė?“ 2011 m. gegužės 4 d. „The Atlantic“ antraštė: „Knyga mirė?“ Amžiną atilsį šiam mitui“. Vakarų žiniasklaida pilna panašių svarstymų, ši tema karts nuo karto pasirodo ir vietiniame kontekste. Kaip skaitytojas nuo pat pradžių į tokius pareiškimus žiūrėjau šiek tiek sutrikęs. Akivaizdu, jog šioje diskusijoje aptarinėjama medija ir forma, o ne turinys. Juk net kalbos nėra apie tai, kad žmonės pradėjo rašyti ar leisti mažiau knygų. Klausiama tik, ar išgyvens spausdintas žodis. Manau, kad taip, tačiau net jei tokia forma neišliks, tai pačios literatūros nesunaikins. Nors teikiu pirmenybę popierinei knygai, daugiausia – dėl sentimentalių sumetimų, dabar bent pusė tų, kurias skaitau, yra elektroninio formato. Akademinių leidinių pasaulyje nespausdintų tekstų procentas dar didesnis. Nepanašu, kad tai nors kiek kenktų jų kokybei. Tad ir diskusija apie „knygos mirtį“ įdomi tik iki tam tikros ribos. Knygos gyvens ne tol, kol bus spausdinamos, o kol bus tų, kurie jas rašo, ir tų, kurie skaito.


Primo Levi „If This Is a Man / The Truce“
London: Abacus, 2014. Į anglų k. vertė Stuartas J. Woolfas

Primo’as Levis – italas, kovodamas antinacistiniame pogrindyje patekęs į nelaisvę ir atsidūręs Aušvice. Pagal profesiją chemikas, rašytoju jis tapo iš reikalo. Levis – vienas tų, kurie, ištvėrę nacių koncentracijos stovyklų siaubą, jautė pareigą apie tai papasakoti kitiems, taip ir pagerbdami žuvusiuosius, ir palikdami persergėjimą ateities kartoms. Be abejo, tokie liudijimai būdingi ne tik išgyvenusiems nacių koncentracijos stovyklas. Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“ yra liudijimas apie Gulago pragarą, o nacių konclagerio patirtis lietuviškai papasakota Balio Sruogos „Dievų miške“. Kaip minėjau, Levis, skirtingai nei Sruoga, nebuvo rašytojas, tad aptariama knyga neturi literatūrinių pretenzijų, tačiau galbūt būtent čia ir slypi jos jėga bei poveikis. Faktinis, detalus, veik nešališkas, tik vietomis „pabarstytas“ paties autoriaus vertinimais tekstas yra kartu ir labai žmogiškas. „Jei tai žmogus“ (If This Is a Man) aprašomas gyvenimas Aušvico koncentracijos stovykloje iki išlaisvinimo (Levis jame praleido daugiau nei metus), o „Paliaubos“ (The Truce) – apie kelionę namo iš Aušvico į Milaną, pokarinės Europos chaose užtrukusią daugiau nei pusę metų ir, kiek netikėtai, iš pradžių nunešusią Levį į Baltarusiją ir Ukrainą, ir tik pasaulio galingiesiems susitarus parvedusią jį namo. Nors ir ėmęsis plunksnos vedamas pareigos, pačiuose tekstuose Levis verdikto ar smerkimo vengia. Jo darbas – papasakoti, sprendimus ir verdiktus paliekant skaitytojui. Šiuo atžvilgiu autorius teisus – skaitant tokius memuarus, papildomų vertinimų nereikia. Ir be jų žmogaus gebėjimas nužmoginti kitą kiekvienąkart sukrečia iš naujo.

Žymos: