Viktoras Bachmetjevas

Bibliofilo kronikos

Umberto Eco pabrėžė neskaitytų knygų svarbą asmeninėje biblio­tekoje. Logika paprasta ir, kaip būdinga šiam eruditui, su lengva ironija: skaitytosios tavęs jau nebepraturtins – juk visos naujos žinios slypi leidiniuose, dar tebelaukiančiuose savo dienos. Būtent todėl, anot Eco, reikėtų turėti tiek neskaitytų knygų, kiek tik leidžia finansinės galimybės. Laikui bėgant ir kaupiant žinias, augančios jų stirtos grėsmingai žvelgs į tave ir spaus skaityti vis daugiau. Nors tai jokiu būdu nereiškia, kad kuo daugiau namuose neskaitytų knygų, tuo daugiau žinių, tačiau galioja priešinga taisyklė – kuo daugiau žinių, tuo daugiau neskaitytų knygų asmeninėje bibliotekoje. Galbūt ši mintis bent šiek tiek paguos tuos, kuriuos, kaip ir mane, neramina nežinia iš kur aplink kylantys jų kalnai. Apskritai rimtą skaitytoją nuo nerimto atskirsi ne pagal santykį su skaitytomis knygomis, o būtent su tomis, kurių jis dar neskaitė. Čia galioja perskyra, analogiška esančiai tarp savamokslio ir išsilavinimą įgijusiojo. Savamokslis, skirtingai nei išsilavinęs žmogus, nežino, ko jis nežino, būtent todėl yra linkęs pervertinti savo turimas žinias. Išsilavinęs žmogus žino savo ekspertizės sritį, taip pat jos (dažniausiai menką) reikšmę visoje plačioje panoramoje, taigi realiau suvokia savo žinių svarbą ir yra atviresnis tam, kas peržengia jam pažįstamą horizontą. Panašiai ir su skaitytojais. Nerimtas skaitytojas į naujas knygas žiūri kaip į problemą, o rimtas – kaip į nuotykį. Juk, perfrazuojant vieno rusų bardo dainą, už skaitytas knygas geriau gali būti tik neskaitytos.


Yuval Noah Harari „21 pamoka XXI amžiui“

Vilnius: Kitos knygos, 2019. Iš anglų k. vertė Tadas Juras

Izraelio istorikas Yuvalis Noah Hararis išgarsėjo savo knyga „Sapiens: glausta žmonijos istorija“ (lietuviškai 2016 m. ją išleido leidykla „Kitos knygos“), kurioje pabandė parašyti ne politinę, ne civilizacijos, o žmonijos kaip rūšies istoriją. Netrukus po to pasirodžiusi „Homo Deus: glausta rytojaus istorija“ (lietuviškai 2018 m. išleido ta pati leidykla) bandė pažvelgti į ateitį ir prognozuoti šios rūšies perspektyvas. „21 pamoka XXI amžiui“ užbaigia trilogiją – ji kalba apie dabartį.

Svarstant šių trijų veikalų visumą, į akis krenta tai, kad Hararis nesibaimina imtis plačių temų ir skirtingų amplua. Pirmojoje knygoje jis istorikas, antrojoje – futurologas, o ypač šis autoriaus universalumas išryškėja paskutiniojoje – Hararis čia ir istorikas, ir futurologas, bet taip pat ir mokslo populiarintojas, ir moralistas, ir netgi gyvenimo būdo patarėjas. Tokia temų bei disciplinų įvairovė yra ir didžiausia jo stiprybė, ir didžiausias trūkumas. Viena vertus, tai leidžia į viską žvelgti tarsi per plataus kampo optiką, o tai itin reta tarp šiuolaikinių mokslininkų, įspraustų į akademinės specializacijos rėmus. Kita vertus, toks plačiakampis objektyvas verčia „tapyti“ plačiais mostais, tad neišvengiamai nukenčia detalės.

Nepaisant to, knyga įtraukia – svarbiausia, autorius moka pasakoti. Ir nors joje neperskaičiau nieko man naujo, kaip panoraminė šiuolaikinio pasaulio apžvalga „21 pamoka XXI amžiui“ man pasirodė vertinga. Hararis kviečia skaitytoją domėtis aplinkiniu pasauliu, rimtai žvelgti į iššūkius, su kuriais susiduriame, ir suvokti, kad tos problemos liečia mus visus, todėl ir apie jų sprendimus privalome galvoti kartu. Tai ypač svarbu čia, Lietuvoje, kur neretai mažos šalies mąstymas tarsi leidžia mums nesigilinti į globalias problemas, save pateisinant, esą nedidelės tautos balsas nieko nereiškia. Mažų šalių, kurių balsas gerokai lenkia jų nominalų „svorį“, patirtis rodo, kad toks požiūris klaidingas. O aptariama knyga – geras pratimas bent jau pabandyti mąstyti apie pasaulį kaip visumą. Štai kad ir tokia Harario provokacija: „Kai priartės kiti rinkimai ir politikai pradės maldauti jūsų balso, užduokite jiems šiuos keturis klausimus: kokių veiksmų imsitės mažindami branduolinio karo pavojų? Kokių veiksmų imsitės stabdydami klimato kaitą? Kokių veiksmų imsitės reguliuodami ardomąjį tokių technologijų kaip dirbtinis intelektas ir bioinžinerija poveikį? Ir, galiausiai, kokį regite 2040 metų pasaulį? Koks, jūsų manymu, yra blogiausias scenarijus ir kokia geriausio scenarijaus vizija? Jeigu politikas šių klausimų nesupras arba nesiliaus tauškęs apie praeitį ir nesugebės suformuluoti jokios prasmingos ateities vizijos, nebalsuokite už jį.“ (P. 140)

Žymos: