Viktoras Bachmetjevas

Bibliofilo kronikos

Turėjau įprotį savo feisbuko paskyroje kartą per mėnesį parašyti apie knygą, kurios nesu skaitęs: atrodė visai įdomu remiantis vien pavadinimu ir tuo, ką žinau apie autorių, pasvajoti, apie ką ji galėtų būti, kokios problemos ten sprendžiamos, kokie klausimai keliami. Tai kiek primena mėginimus artikuliuoti savo įsivaizdavimą ir lūkesčius apie šalį, kurioje dar nesi buvęs. Žinoma, toks užsiėmimas – ne daugiau nei žaidimas, o ir žaidimas tik tuo atveju, jei atmeni, kad knyga vis vien taip ir lieka neskaityta. Kad aptarinėji savo vaizduotės vaisių, o ne realų realaus autoriaus rezultatą.

Paskelbus apie Nacionalinės kultūros ir meno premijos suteikimą rašytojui Mariui Ivaškevičiui, neskaitytų knygų tema iškilo visai kitu, netikėtu kampu. Atsirado besipiktinančių jo dar 2003 m. pasirodžiusiu romanu „Žali“, kuriame vaizduojamas partizaninis pasipriešinimas pokario Lietuvoje. Daugiausia remdamiesi keliomis citatomis, kuriose pasakojimo veikėjas rusas svarsto apie lietuvių kovotojus, jie apkaltino autorių apjuodinus partizanus, jų kovą ir atminimą, ir todėl pareikalavo premijos rašytojui neskirti, o pačią premijų teikimo komisiją paskelbė susikompromitavusia. Šiaip jau būtų galima nekreipti dėmesio į tuos pasipiktinimus – tikrai ne pirmas kartas, kai meno kūrinys sukelia įvairių reakcijų. Vis tik situacijai groteskišką atspalvį suteikė tai, kad nemaža dalis šių žmonių atvirai pripažino ne tik romano neskaitę, bet ir neketinantys to daryti. Toks atsisakymas susipažinti su savo kritikos objektu atrodo dar keisčiau, kai veik visi knygą skaičiusieji vienu balsu tvirtina, jog į apyvartą paleistos ir erzelį sukėlusios citatos yra klasikinis ištraukimo iš konteksto atvejis.

Žinoma, tai ne pirmas kartas, kai prieš kūrinį protestuojama dėl vieno ar kito jo aspekto. Prisiminkime kad ir garsiąją Romeo Castelluci’o spektaklio „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“ kontroversiją, kur tikinčiuosius papiktino Jėzaus Kristaus veido drabstymas ekskrementais, ar dar ankstyvesnį Andreso Serrano’o darbą „Myžalų Kristus“ (1987), sukėlusį nemažą šurmulį, kai jis kadaise buvo eksponuojamas Kaune. Svarbu suprasti – į priekaištus, kad visais šiais atvejais kritikuojama ištraukus iš konteksto, tai darantieji atsakytų labai paprastai: nesama ir neturėtų būti aplinkybių, kuriomis tai (partizanų juodinimas, šventybės menkinimas) galėtų nutikti. Nėra jokio galimo konteksto, kuriame Jėzaus Kristaus veidas būtų drabstomas ekskrementais, nėra jokio priimtino konteksto, kuriame partizanai vaizduojami kitaip nei herojiški Tautos sūnūs. Būtent tai, manytų jie, atleidžia nuo pareigos gilintis į tokią situaciją.

Aš, žinoma, šiai pozicijai nepritariu. Menas – tai ne tiesos įtvirtinimo įrankis, jo galia – būtent naujų kontekstų, įvairiausių galimų požiūrių atvėrimas. Ir todėl reikalavimas, kad meno kūrinys (nesileidžiant į diskusijas apie jo kokybę) atspindėtų tiesą, iš principo turėtų būti atmetamas. Nepaisant to, po minėtojo skandalo man mano mažytis žaidimas su neskaitytomis knygomis pasirodė išsisėmęs. Nuo šiol aprašinėsiu tik skaitytas knygas.


Harry Frankfurt „On Bullshit“

Princeton, NJ: Princeton University Press, 2005

Prinstono universiteto profesorius Harry’is Frankfurtas šį tekstuką parašė dar 9-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Problema, kurios jis imasi, akivaizdi: mūsų kultūroje pilna šūdmalos, o mes, anot jo, esame visiškai nepasiruošę ne tik kovoti su jos padariniais, bet ir mažinti jos kiekį. Maža to, net nesame adekvačiai apmąstę šio fenomeno, kitais žodžiais tariant, neturime „šūdmalos teorijos“. Šis Frankfurto tekstukas – bandymas ją pradėti ar bent jau pasiūlyti pirmąsias gaires. Jei trumpai, filosofo nuomone, esminė šūdmalos savybė yra ta, kad šūdmalys yra visiškai indiferentiškas tiesai. Tuo jis skiriasi nuo melagio, kuris volens nolens turi išlaikyti su ja santykį: norint nesakyti tiesos, reikia bent jau turėti nuomonę apie tai, kokia gi ji yra. Taigi melagis domisi tiesa tam, kad galėtų ją nuslėpti ar iškreipti. O štai šūdmalio tiesa nedomina. Jam, anot Frankfurto, rūpi tik auditorijos santykis su juo pačiu. Šūdmaliui svarbu, ne ką klausytojas galvoja apie tai, ką jis sako, o ką mano apie patį kalbėtoją. Ta rūpesčio tiesa stoka arba jo nebuvimas apskritai – visiška indiferencija tiesai – ir yra pamatinis šūdmalos skiriamasis požymis.

Tai, kad šio fenomeno svarba ir skvarba nemažėja, rodo ir faktas, kad šiaip jau nedidukas tekstukas 2005 m. pasirodė atskira knyga ir iš karto tapo bestseleriu. Kad Lietuvoje minėta problema taip pat po truputį pradeda traukti dėmesį, atskleidžia kur ne kur pasirodantys šūdmalos fenomeną aptariantys tekstai. Albinas Januška pernai tam skyrė ištisą laišką redaktoriui „Naujajame židinyje-Aiduose“, į kurį sureagavo pats Vytautas Landsbergis, apie šūdmalą rašė ir Eglė Paulina Pukytė. Aš manau, kad šūdmala yra viešosios erdvės vėžys. Ją labai sunku identifikuoti, nes, skirtingai nei melo atveju, dėl jau minėto šūdmalos ambivalentiškumo tiesos atžvilgiu, nėra su kuo kalbėtojo sakymą sutikrinti. Tiksliau tariant, šūdmalą šūdmala daro kalbančiojo intencija, kurią galiausiai tikrai žino tik jis pats.

Žymos: