fbpx

Bibliofilo kronikos #1

Viktoras Bachmetjevas

Jei sutiksime su Kantu, kad filosofija yra universalaus mąstymo pastanga išreikšti tai, kas galioja visiems racionaliems esiniams, galėtume tvirtinti, kad literatūra arba tai, ką lietuviškai kažkodėl užsispyrę vadiname grožine literatūra (ir, beje, kodėl kinas meninis, kai literatūra – grožinė?), priešingai, yra pastanga išreikšti pavienę, atskirą pasaulėjautą. Aleksandras Piatigorskis mėgdavo sakyti, kad jis kolekcionuoja įdomius žmones, interesting people, o įdomius žmones, anot jo, sieja vienas bruožas – jie visi yra metafiziniai individualistai, kitaip tariant, kiekvienas iš jų neša savyje, įkūnija atskirą pasaulį, kuris, būdamas neartikuliuotas, pasirodo mums ne filosofinės teorijos, bet asmeninės pasaulėjautos pavidalu.Piatigorskis tokius žmones kolekcionavo gyvenime, bet man, gal iš prigimto tingumo, atrodo, jog metafizinių individualistų pilna ir literatūroje. Stiprūs literatūriniai herojai nuo Merso iki Pjero Bezuchovo ir nuo jaunojo Verterio iki raštininko Bartlbio yra būtent metafiziniai individualistai arba, kitaip, tiesiog įdomūs žmonės.


ISRAEL COHEN „VILNA“
Philadelpia: Jewish Publication Society, 1943

Kapitalinis veikalas apie Vilniaus žydus, kuriame aptariama iš esmės viskas: nuo savivaldos ir savitvarkos, religinio, intelektualinio gyvenimo iki santykių su kitomis religinėmis ir tautinėmis bendruomenėmis (vienuoliais, didikais, biurgeriais) bei politine valdžia. Čia pasakojimai apie tai, kaip žydų bendruomenė pirko priėjimą prie Vingrių šaltinių iš dominikonų vienuolių, susipina su istorijomis apie žydų kovas su jėzuitų kolegijos studentais ar apie nuolatinę įtampą su vokiečių kilmės pirkliais, kurie dar nuo XIV a. turėjo išimtines teises tam tikrai komercinei veiklai vykdyti ir gynė jas kaip įmanydami. Atskiras skyrius Vilniaus Gaonui, atskiras – karaimams, dar vienas – ypatingoms, neeilinėms asmenybėms. Nesu temos specialistas, tad nežinau, ar knyga nepaseno ir ar esama geresnių studijų, tačiau bent jau aš perskaičiau su malonumu.


DŽEROMAS K. DŽEROMAS „TRISE VALTIMI (NESKAITANT ŠUNS)“
Vilnius: Mintis, 1986. Iš anglų k. vertė Elena Kuosaitė-Jašinskienė

Britiškos satyros klasika apie tris britų džentelmenus ir jų nuotykius plaukiant Temze. Nors ir prasideda daug žadančiai, antroje pusėje ir ypač artėjant prie pabaigos pradedi jausti, kad autorius šiek tiek išsisėmė, o pokštų struktūra nuolat kartojasi, tad tai, kas buvo juokinga vieną, du kartus, trečią ar ketvirtą kartą darosi nuobodu ir pradeda varginti. Vis dėlto, turint omenyje, kad kūrinys visų pirma pasirodė dalimis periodikoje, galbūt šie trūkumai ir atleistini. Vienareikšmiškai, jį geriau skaityti porcijomis.

2018-10-23
Tags: