fbpx

Beždžionė ambasadoje

Julius Keleras

2000-ieji. Antrojo Čečėnijos karo pelenai tebesisklaido ore. Pasauliui nedaug tas rūpi. Bankinės sistemos veikia, Bahamų, Meksikos ir Turkijos paplūdimiai – taipogi. Kai kurios prabangios asabos Vilniuje įsigudrina dusyk per dieną pakeisti kostiumus, tarsi skirtingose senamiesčio gat­vėse galiotų skirtingi aprangos kodai. El niño poveikis dar nepernelyg juntamas. Naktiniai klubai siautėja, kruiziniai laivai taškosi šampano pursluose. Kūno spalvos pėdkelnės, blizgančios timpos blaškosi blykčiojančių diskotekų karuselėse. Kur jau ten sarsai, marsai, kovidai. Toli dar arba – niekad. Taigi, viskas lyg ir ok. Kažkas žūsta, kenčia, vaitoja? Who cares? Po dešimties metų atsiras vietinės čečėnų valdžios, rusų statytos, savivalė, koncentracijos stovyklos, žiaurūs kankinimo metodai. Nieko naujo po saule. Matyt, taip ir turi būti, užgniaužus kraujuojančią karų arteriją tuomet, 2000-aisiais. Niekas nesikeičia, nors kas galėtų paneigti, galbūt per dešimt metų stalo žmonės, na tie, kontoriniai, pakeis ne vieną apdilusį švarką ir patobulins darbo sutartis. Na, gal darsyk nuskris į mėnulį? O dabar? Dabar? Who cares?

Prievartaujamos penkiolikmetės šachidės? Pjaustomos rankos ir kojos? Elektrošokas, prakalbinantis net ir tylinčias moteris? Nevermind. Darbo laikas baigėsi. Valdininkai užverčia aplankus, įspraudžia pasirašytus dokumentus apie skirtą pagalbą / paramą į jiems skirtą vietą ir išeina namo. Jeigu penktadienis, jeigu pavakarė, jeigu kas nors laukia namie ar ne namie. Jeigu nelaukia, irgi kažkur išeina. Yra kur eiti. Tiesiog reikia nusimesti kostiumą ir dvylikai ar daugiau (jei penktadienis) valandų apsimesti, kad tavo smegenys ne uniforminės, net jei dirbi Jungtinėse Tautose ar Briuselio palociuose (ar paloviuose, kaip siūlo mano automatinis „MS Office“ taisiklis), atsiraitojęs rankoves ir pūkšdamas, kad ir menkesnių psichinių galių subjektams būtų suvokiamas ūkinių gyvūnų registravimas bei ženklinimas, kas neabejotinai yra itin didelės koncentracijos bei intelektinių sąnaudų reikalaujantis užmojis.

O štai aš esu atsidūręs Maskvoje, 67-tajame tarptautiniame PEN klubo kongrese. Tai paskutinieji metai, kai savo noru (ir už savus pinigus) atstovavau Lietuvos PEN centrą pasauliniuose PEN kongresuose, iš Vilniaus niekam nuo 1998-ųjų neatvažiuojant dėl lėšų, anaiptol ne dėl ambicijų, stygiaus. Jurijus Lužkovas, Maskvos meras ir kongreso globėjas, po įžanginės vokiečių rašytojo Günterio Grasso kalbos, pasmerkusios Rusijos agresiją Čečėnijoje, kurioje, Nobelio premijos laureato nuomone, vyksta išsivaduojamasis karas, pabūgęs dėl savo kėdės, staiga meta, nors ką tik su pompastišku slavišku vaišingumu įsipareigojo, globoti po Maskvą pabirusius rašytojus, nes antraip jam grėstų akivaizdi politinė giljotina. Ši pasieks jį vėliau, gerokai vėliau, 2010-aisiais. Kartu su barbarais. Barbarų šioje šalyje netrūksta – pilnos ministerijos, žinybos, administracijos, tarybos, kiti mobilūs ir nemobilūs, jau solidžią patirtį sukaupę, trolinimo punktai. O kiti? Kiti – komunaliniai žmonės, keturios penkios šeimos, tebegyvenančios butuose su vienu tualetu. Ten gali ne tik barbaru, bet ir barbarisu pavirst. Ir nebūtinai siauraakiu gasterbaiteriu (pasakojo – kirgizai, turkmėnai ir uzbekai mieste turi netgi atskirus slaptus savo viešnamius). Čia galima pavirsti bet kuo, netgi tuo, kas itin nesaldu ir visai nesukramtoma, nekalbant apie tikrai užuojautos ir gailesčio vertus Antrojo pasaulinio karo veteranus. Per neretą langą chruščiovkėse be vargo gali įžiūrėti senus chalatus, besitrinančius apšniaukštose, NEPO laikais remontuotose virtuvėse. Tiesa, jose dreifuojantys moteriškių bigudi, neslėpkim, irgi susidėvėję, bet kai kurie dargi net neaplūžę, tad galima laiptinėje suktis plaukus ir rūkyti, jeigu jaunimas labai jau įkyriai veržtųsi į virtuvę arbatos. Daugybės ordinų ir medalių ar bent jau kaspinėlių migla kybo Lumumbos ir Lomonosovo mieste. Kaip ir menkai apšviestų laiptinių, plėvėtų pelėsių, aptraukusių voratinkliuotas lubas, menančių Geležinio Felikso laikus, slogutis, miesto slogutis. Milžiniškas ir vis dėlto postkolonijinės slogos nenugalintis megapolis.

Pasaulio rašytojai, sulėkę iš įvairių gaublio taškų, čia tą puikiai junta, tačiau gerokai vėliau, po dešimties metų, Aleksandras Ivanovas, legendinės leidyklos „Ad Marginem“ įkūrėjas, vieno vakarėlio pas Borisą Kuprijanovą jam priklausančiame, bet nepriklausomame knygyne „Falaster“ metu apibrėš – „mūsų kietas miestas“ (naš žostkij gorod) vis tiek traukia kaip magnetas. Beprotiškai puošnūs kazino dar veikia, juos uždarys negreit, 2009 m. liepos 1 d., ir vers tapti sporto klubais. Tačiau dabar šis, kai kurių požiūriu, purvinas, painus, nedraugiškas ir nevakarietiškas miestas verda, kunkuliuoja. Galima sakyt, jis virina, perfrazuojant komunistinės „Tiesos“ vyr. redaktorių Albertą Laurinčiuką, abi rublio puses – oligarchinę, kurioje susigėrę ir Kremliaus bei pravoslavų viršūnėlių pirštų atspaudai, ir tų, kurie be nerimo bendrose komunalkose stebi per sieną žirgliojantį tarakoną.

2020-06-21
Tags: