fbpx

Besivaržant, kieno didesnis. Šanchajaus dienoraštis

Mindaugas Skrupskelis

Jau retai tenka patirti tokį paros virsmą. Basomis kojomis paliečiu vėsias grindų plyteles. Braidydamas priebrėkšmio tamsoje atveriu balkono duris. Sėduosi į sutemose plūduriuojantį krėslą. Tai pati tikriausia teatro ložė paskutinę rimties minutę. Tuoj pakils naktinė scenos uždanga, o mes tapsime naujo akto veikėjais ir žiūrovais Šanchajaus miesto operoje.

Rankoje laikau puodelį, iš jo daugiaaukščiais kūliais į duslų urbanistinės betono girios ošimą veržiasi kavos garai. Šis rytas man primena architektūros studijas Vilniuje, kai po ilgos nakties palinkęs prie brėžinių ar maketų išgirsdavau per laidus braukiančius troleibusus – tai būdavo ženklas, kad laikas išseko. Nuožmi kova su laiku mums baigdavosi vis taip pat, ambicingieji architektūros studentai būdavo priversti kapituliuoti. Nuo švilpiančių troleibusų ir elektros traškesio apmirdavo sunkioji mūsų artilerija – kulmanai. Į futliarus poilsiui guldavo rapidografai, peiliukai, pieštukai. Vilniaus Niujorku praminti bendrabučiai prabus dar negreitai, bet 4 numeriu pažymėtas pastatas devintame aukšte tarsi akis į sostinę pramerkdavo balkonų duris – tai miego dar net ir neragavę architektai budina miestą, su kava ir cigarete išeina pasitikti saulės. Lygiai kaip šiandien Šanchajuje, tuomet sumišę kavos garai ir tabako dūmai energingai verždavosi į Antakalnio pušynus. Anuomet kažkokiu, dabar jau, rodosi, iškrypusiu būdu, laiko ratu atslinkusi aušra mums nebūdavo dienos pradžia. Aušra reiškė pabaigą. Nuo to lūžusio momento paroje, kabeliams trakštelėjus, mes jau nebeturėdavome galios pakeisti rezultatų. Kūrinių peržiūrose už uždarų durų tą rytą mūsų darbai turėdavo kalbėti patys už save.

O, bet tai juk buvo labai seniai ir liko už dešimties tūkstančių kilometrų. Vaizdiniai iš praeities, prisiminimai, sumišę su nakties sapnų likučiais, budino sąmonę naujai dienai. Žadino į visai kitą realybę. Uždarų durų architektūros teismai liko ten, Vilniuje. Ilgai netrukęs, gyvenimas pamokė, kad už savo kūrybą visgi tenka atsakyti viešai ir argumentuotai. Nuolatinė architektų parengtis reikalauja pailsėjusių proto ir kūno. Todėl subrendę dabar paklūstame gamtos tvarkai, profesionaliai projektuojame savo tvarkaraščius ir architektams aušra patampa dienos pradžia.

* * *
Skystanti tamsa balkone reiškia, kad rytuose į pasaulį su įkarščiu vėl veržiasi saulė. Kaip ir kiekvieną rytą, pirmoji jos ugningų liežuvių glamonių pareikalaus į dangų aukščiausiai įsirėžusi miesto erekcija. Gurkšteliu šiltos kavos ir atrėmęs galvą į krėslo atlošą stebiu šią sceną. 632 metrų aukščio bundantis geismas, sudraskęs ne vieną naivų stereotipą apie Aziją, skrodžia Šanchajaus panoramą. Šis galios ir pajėgumo simbolis užprogramuotas nesikuklinti nei viename kvadratiniame centimetre. Sukurtas reikalauti nepaliaujamų aikčiojimų ir dėmesio sau duoklės. Statinys vadinamas Šanchajaus bokštu.

Didingas. Pasaulyje už jį aukštesnis tik „Burj Khalifa“, arabų pasaulio pasididžiavimas Dubajuje. Nepaisant fakto, kad liko antras, Šanchajaus bokštas nekompleksuoja. Priešingai nei jo konkurentas Dubajuje, dangoraižis čia nesipuikuoja savo dydžiu, stovėdamas vienišas švariai nuskustoje miesto erdvėje – jis įsivėlęs į vešlius urbanistinius kontekstus ir yra ménage à trois kompozicijos dalis. Suprojektuotas kaip pats ambicingiausias bokštas trijų grupėje, jis užbaigia miesto kuriamą sagą apie Kinijos praeitį, dabartį ir ateitį.

Pagarbą praeičiai šioje kompozicijoje atiduoda 420 metrų aukščio Jin Mao bokštas, kurio architektūra atspindi tradicinės kinų pagodos struktūrą. Pastato tūris pakopomis ritmiškai kyla į viršų. Kiekviena jų vis siauresnė ir žemesnė už apačioje buvusią. Tokia tvinkčiojanti kintančių parametrų seka, paveldėta iš klasinės architektūros, yra grindžiama žmogaus akiai maloniomis aukso pjūvio proporcijomis. Tai istoriškai mums priimtinos harmonijos interpretacija.

Antrasis į dangų iškilo šiuolaikiškas, lakoniškas Šanchajaus finansų centras, žymintis šalies augimą ir modernėjimą. 492 metrų aukščio bokštas dėl savo išskirtinio dizaino su trapecine anga karūnoje netruko gauti „butelių atidarytuvo“ pravardę. Visuomenei nuo pat pradžių sunkiai sekėsi pripažinti šį laikmečio simbolį, dėl finansinių sunkumų ir įvairių veikėjų pasipriešinimo statybos vis strigo, neįtiko tai pastato aukštis, tai skylės forma. Papildomus du šimtus milijonų dolerių kainavę keitimai statybų aikštelėje išmokė kinus, kad pigiau projektuoti ir pakeitimus daryti popieriuje. Taigi, ateitį simbolizuojantis trečiasis dangoraižis neperžengė ir taip investuotojus šiurpinusio 2,4 milijardų dolerių biudžeto.

* * *
Pastatas suprojektuotas lyg vertikali gatvė, kurioje telpa mums įprastas miesto gyvenimas su viešomis erdvėmis, sodais, restoranais, biurais, viešbučiais ir krautuvėmis. Bokštas išaugintas aplink cilindro formos kamieną, jo centre patalpinta vertikali magistralė su greičiausiais pasaulyje liftais (18 m/s) ir kitomis komunikacijomis. Nuo kamieno atsišakojusios perdangos virš žemės paviršiaus laiko 127 aukštus, dar penki – požemyje. Jei paguldytume Šanchajaus bokštą, jo kūnas ištįstų nuo Vilniaus arkikatedros iki Rotušės aikštės, o viduje kas dieną dūgztų ištisos Fabijoniškės. Į bendrą 574 000 m² statinio plotą mūsų Nacionalinės dailės galerija tilptų apie 60 kartų.

2020-10-19