Kadras iš filmo „Mažojo kelio daina“ (Pather Panchali, 1955). Rež. Satyajitas Ray’us
Šarūnas Paunksnis

Bengalų kinas – Indijos nepriklausomo kino vėliavnešys

Indija Vakaruose apipinta mitais ir išankstinėmis nuostatomis – vieni ją suvokia kaip kontrastų šalį, lygiagrečiai kupiną skurdo ir turto, kiti – kaip dvasingumo šaltinį. Greta šių stereotipų egzistuoja dar vienas – jog Indijos kiną, kuris ten yra be galo populiarus, reprezentuoja šokių, dainų ir spalvų kupinos melodramos, dar žinomos Bolivudo vardu. Šis straipsnis nėra apie Bolivudą, bet apie gilią kinematografinę tradiciją, apie kurią Vakaruose, o ypač Lietuvoje, dažnai žino tik Indija besidomintieji – bengalų kiną.

Indija yra multikultūrinė šalis, tačiau, ko gero, labiausiai matomas ir žinomas už jos ribų yra Bolivudas – komercinis kinas hindi kalba, kuriamas Indijos finansų ir pramogų sostinėje Mumbajuje. Tačiau šioje šalyje visada koegzistavo daug skirtingų kino atmainų, susiskirsčiusių pagal kalbas, o šis susiskirstymas savo ruožtu atspindi ir Indijos pasidalijimą į valstijas. Taigi, greta filmų hindi kalba (ji dominuoja šiaurinėje Indijoje), egzistuoja kinematografinės tradicijos bengalų (Vakarų Bengalijos valstija), tamilų (Tamil Nadu valstija), telugų (Telengana valstija), malajalam (Keralos valstija), kannada (Karnatakos valstija) ir kitomis kalbomis. Istoriškai būtent bengalų kinas dar septintajame dešimtmetyje atsirado kaip meninė, intelektuali atsvara Indijoje dominuojantiems komerciniams filmams. Septintasis ir aštuntasis dešimtmečiai buvo bengalų nepriklausomo kino klestėjimo laikotarpis.

Atsakyti į klausimą, kas yra nepriklausomas, meninis Indijos kinas, kaip jis geriau žinomas pačioje Indijoje, nėra taip paprasta. Jis savo aukso amžių išgyveno septintajame dešimtmetyje ir buvo vadinamas Naująja banga, meniniu arba „paraleliniu“ kinu, o, po ilgo nuosmukio ir finansavimo problemų XX a. pabaigoje, pastarąjį dešimtmetį stipriai atsigauna. Nepaisant kinematografinių tradicijų gausos, žvelgiant į Indijos kino istoriją, būtent bengalų kūrėjai buvo vėliavnešiai, garsinę Indijos kiną visame pasaulyje.

Satyajitas Ray’us ir nepriklausomo bengalų kino pradžia

Bengalų kinas, kaip svarbi intelektualių kūrinių tradicija, visų pirma yra siejamas su vienu asmeniu. Satyajitas Ray’us (1921–1992) trisdešimt septynerius metus buvo dominuojanti asmenybė ne tik tarp bengalų, bet ir Indijos režisierių bei pastatė dvidešimt devynis filmus. Savo pirmą ir geriausiai Vakaruose žinomą juostą „Mažojo kelio daina“ (Pather Panchali) jis sukūrė dar 1955 m. ir buvo nominuotas „Auksinei palmės šakelei“ Kanų kino festivalyje.

Itin paveiktas italų neorealizmo bei gilios bengalų intelektualinės tradicijos, jau savo pirmuoju filmu jis tapo labai žinomu kino kūrėju. Jo darbai gali būti įvardijami realistiniais – Ray’us yra savotiškas moderniosios Indijos metraštininkas, nors savo filmuose daugiausia koncentravosi ties vienu regionu, Vakarų Bengalija, ir viena kalbine bengalų erdve. Nepaisant to, jog jo kūriniai yra be galo kultūriškai specifiški ir nagrinėja Vakarų Bengalijos problemas, jie yra ir itin universalūs savo estetika bei žmogiškosios egzistencijos reprezentavimu. Ray’aus herojai – paprasti žmonės, mėginantys išgyventi sparčiai besikeičiančiame ir modernėjančiame pasaulyje. „Mažojo kelio daina“ bei šio filmo tęsiniai „Nenugalėtas“ (Aparajito, 1956) ir „Apu šeima“ (Apur Sansar, 1959), pastatyti pagal populiaraus dvidešimtojo amžiaus pradžios bengalų rašytojo Bhibutibhushano Bandhyopadhyay’aus romanus, yra tiek apie pagrindinio herojaus Apu vaikystę, paauglystę bei brandą, tiek apie gyvenimo Indijoje transformacijas XX a. pirmoje pusėje. Pirmojo filmo centre – atokaus kaimo Bengalijoje idilė ir kasdienybė, pasakojama mažo berniuko Apu akimis. Šis kūrinys nuo pat jo pasirodymo yra laikomas genialiu, minimalistiniu šedevru, sukurtu jauno ir nepatyrusio režisieriaus su neprofesionaliais aktoriais ir minimaliais finansiniais resursais. Pats Ray’us parašė scenarijų, buvo filmo operatorius bei sukūrė muziką, kuri iki šiol Indijoje laikoma viena geriausių kompozicijų kine ir kurią atliko žymus sitaristas Ravis Shankaras, padaręs nemažą įtaką „The Beatles“. Ray’aus herojus Apu reprezentuoja tiek eilinio indo gyvenimo dramas, tiek pačią Indiją ir jos modernėjimą – nuo savotiškos vaikystės kolonijinėje Indijoje iki brandos ankstyvajame pokolonijiniame laikotarpyje.

Nepriklausomos Indijos istorija nuo 1947 m. iki septinto dešimtmečio pabaigos gali būti suprantama kaip romantiškas, optimistinis laikotarpis, kai jauna šalis, nusimetusi kolonijinę priespaudą, su didelėmis viltimis ir svajonėmis ieškojo savo tapatybės moderniame pasaulyje. Tačiau paieškos, besitęsiantis skurdas, korupcija ir svajonių, kuriomis gyveno tokie lyderiai kaip Gandhi ar pirmasis Indijos Ministras pirmininkas Jawaharlalas Nehru, nutolimas sukėlė jaunosios kartos nepasitenkinimą ir maištą. 1967 m. Naxalbari kaime Vakarų Bengalijoje neturtingi valstiečiai, paskatinti kairiųjų aktyvistų, įkvėptų revoliucijų Rusijoje ir Kinijoje, sukilo prieš turtingus žemvaldžius. Pradžioje tai buvo lokalus sukilimas, tačiau jis plito, ir po poros metų Kalkutoje nemaža dalis studentijos prisijungė prie to, kas suvokta kaip revoliucija prieš stagnaciją, korupciją, skurdą ir išnaudojimą. 8-ojo dešimtmečio pradžioje Kalkutoje jau vyko tiek plataus masto sukilimas, tiek valstybės smurtas tvarkantis su sukilėliais, kurių dauguma buvo Kalkutoje esančių universitetų studentai, įkvėpti marksistinių idealų. Kultūros plotmėje šis laikotarpis yra laikomas kertiniu, kai moderniosios būties romantizavimas užleidžia vietą ciniškai ir nepasitenkinusiai vaizduotei, reikalaujančiai politinių, socialinių ir kultūrinių pokyčių. Nemaža dalis intelektualų, o taip pat ir kino režisierių palaikė protestuotojus, reprezentavo to meto problemas savo kūriniuose. Toks yra politinis kontekstas pačioje dešimtmečio pradžioje, ir meninis to meto bengalų kinas turi būti suvokiamas kaip politinio nestabilumo ir socialinės struktūros byrėjimo išdava. Filmai, sukurti per šį dešimtmetį – Indijos politinės suirutės refleksija bei sociopolitinių problemų Indijos pokolonijinėje visuomenėje barometras. Vyraujančios to meto temos bengalų kine – Kalkuta kaip urbanistinės džiunglės ir miesto socialinė dezintegracija, degradacija. Kinematografinė vaizduotė, kuri iškyla šiuo metu, yra maištinga, pikta ir itin kritiška. Satyajitas Ray’us ilgą laiką buvo kaltinamas apolitiškumu ir tuo, kad netgi politinės suirutės akivaizdoje kūrė su to meto realybe nesusijusius filmus. Kaip savotišką atsaką į kritiką, jis pastatė tris kino juostas, dažnai vadinamas „Kalkutos trilogija“ – „Oponentas“ (Pratidwandi, 1970), „Kompanija“ (Seemabaddha, 1971) ir „Tarpininkas“ (Jana Aranya, 1975).

Žymos: