Benediktas Januševičius | Poezija

iš nesvarbaus poeto gyvenimo

penkiolikos paskelbė pirmuosius tekstus rajono laikraštyje

penkiolikos nusprendė, kad alkoholis ir kūryba – neatsiejami

keli poetai gyrė jo kūrinius, užtikrino, kad laukia graži ateitis

metai šliaužia, vis greičiau, toji graži ateitis galbūt vis dar laukia, kur nors, už kampo

pirmąją eilėraščių knygą išleido devyniolikos

per priėmimą į rašytojų sąjungą žaibiškai nusitašė, nė nesužinojęs rezultatų

vėliau sakė: „laimė, kad mano gimtajame miestely kadaise neatsirado
narkotikų – būčiau pamėgęs!“

gyventi turi kur, dar anuomet gavo vieno kambario butą

tačiau tik skaitydamas jaučiasi namuose

mėgsta vaikščioti pėsčias

rašo knygų apžvalgas, recenzijas, redaguoja tekstus, skaito korektūrą, šį tą verčia…

rašo nenoromis, daug taiso, perrašinėja, žodžiu, vargsta, bet nepajėgia atsisakyti

pažada ką nors sukurpti kiekvienam, kas tik kreipiasi

kad pasakytų ką nors reikšminga, jam pakanka kelių žodžių

kalba ramiai, nesistengia įžeisti

nemėgsta namų ruošos

vengia rūšiuoti šiukšles, tačiau uoliai rūšiuoja tuščius butelius ir poeziją

jo bute mažai daiktų, didžiąją dalį erdvės užima knygos

daugiausia grožinė literatūra, keliolika žodynų, dar šis tas

tarpuvarčių girtuoklėliai dėbčioja įkandin: va, va, mes taip neprasipylėm; iki jo mums laaabai toli

nesvarbus poetas iki šiol mano, kad alkoholis ir kūryba – neatsiejami

mėgaudamasis porina apie negandas, ištikusias tuos, kurie laiku neišgėrė

kolegos palankiai atsiliepia apie jo kūrybą, bet knygų neperka ir, žinoma, neskaito

kartą su reikalais užsukęs į spaustuvę, makulatūros konteinery pastebėjo pažįstamų viršelių. įsižiūrėjęs suprato, kad ten jo knygos. konteineryje apsigyveno beveik visas rinktinės tiražas

leidėjas įsisavino paramą, bet neįstengė išsigabenti knygų

spaustuvininkai sutiko, kad nesvarbus poetas pasiimtų savo knygas. visus 432 egz. juk už jas sumokėta…

poetas prisiminė, jog į knygos pristatymą leidėjas atsinešė vos tris egzempliorius. visi trys buvo išplatinti. „o galėjome parduoti bent trylika!“ – burbtelėjo autorius

leidėjas teisinosi, atseit knygos užstrigo bankrutavusio platintojo sandėly ir dėl biurokratinės velniavos jų neįmanoma iškrapštyti

beje, knyga išleista jubiliejaus proga, į ją sudėti geriausi nesvarbaus poeto eilėraščiai

jis tvirtai įsitikinęs, kad rašytojai ir grafomanai – dvi skirtingos žmonių padermės.
grafomanų nekenčia iš visos širdies

pasak jo, gerą poeziją gali rašyti tik geri žmonės, o visokie mulkiai ir šunsnukiai
rašo tik š

mėgsta klausytis kitų poetų, skaitančių savo kūrybą, pats skaityti privengia

jam skaitant neretai nutinka kas nors nemalonaus. pasitaiko kandžių replikų, kas nors griebiasi už galvos ir šaukdamas sprunka iš salės. sykį klausytojui prireikė greitosios

dėl tokių incidentų nesvarbus poetas labai kremtasi

kai kada aplanko nematomi draugai. matomi draugai taip pat užsuka. ir vieni, ir kiti ilgėliau neužtrunka

gyvena aukštai, kartais pagalvoja, kad galėtų nesunkiai nusižudyti

savižudybę vertina kaip avarinį išėjimą – tam atvejui, jeigu gyvenimas pribaigtų
anksčiau nei degtinė

trisdešimt šešerių sužinojo, kad jo organizmas visiškai nusidėvėjęs

gydytojai pažadėjo, kad pratemps metus

gyvena

sykį prasitarė, kad neturi su kuo pasikalbėti. atseit visi tokie kvaili

palaikiau jį išpuikusiu

dabar matau, kad ir pats nelabai turiu su kuo šnektelt. visi tokie…

ogi štai ten… tolumoj… tursena nesvarbus poetas

gal tas pats. o gal kuris kitas

poezijos vakaras

dar tik pradžia, o jau baigė spragsėt ir išėjo visi fotografai
pirmoje eilėje įsitaisė senukas, paskutinis iš modernistų
delną pridėjęs prie ausies įtemptai klausėsi, bet užsnūdo
viena močiutė sprendžia kryžiažodį, kita – mezga

Poetas Nr. 5 ilgai varto lapus, ieškodamas eilėraščio

dviese sėdi ir kalbasi: jis skundžiasi likimu, ji dėmesingai linkčioja
kai kas kenčia, nesuprasi, ar skaudą dantį, ar dėl prastų tekstų
žmogus prie baro geria kavą ir nekvaršina sau galvos

Poetas Nr. 6 daug kalba, džiaugiasi, kokie gražūs žmonės šį šaltą vakarą susirinko pasiklausyti eilių, galiausiai išeina taip nieko ir nepaskaitęs

suskamba telefonas (visada kam nors suskamba telefonas)
kai kas trypčioja vietoje… sėskite prašom. čia neužimta
kai kas kosteli (visada kas nors kosteli)
o kai kas atsitempė rąstą, sako – geras daiktas, pravers

Poetas Nr. 9 sako, kad negali pakęsti kolegų, komentuojančių savo tekstus,
skaito įsiutęs

literatūros profesorius atsistoja ir pasišalina
„išėjo nusivemti“, – konstatuoja nesvarbus poetas
renginio vedėja (ir organizatorė?) piktai dėbteli į mane
vilčių teikiantis jaunuolis mintyse kurpia eilėraštį apie akumuliatorių
(nesukurps)
vilčių nepateisinęs – skaičiuoja varnas

Poetas Nr. 7 siaubingai jaudinasi, braukia nuo kaktos prakaitą, nuolat užsikerta

kaži, varnos rašo eilėraščius? ar esama varnų literatūros ekspertų?
ar už varnų poeziją gausiai dalijamos premijos?

Poeto Nr. 2 niekas nėra girdėjęs

pakviečia mane, bet prišokęs eiliakalys mėgėjas atima mikrofoną
ir skaito pats, kažką apie tėvynę
grįžtu į vietą
prie nesvarbaus poeto palinksta nelaboji ir sako:
girdėjau, tu laimėsi, tu šiandien geriausias… cha, pasirodo, čia bus paskelbti nugalėtojai… vargšas apsąla, įtaria, kad nelaboji mulkina, bet…

Poetas Nr. 11 iš eilėraščių lanksto popierinius lėktuvėlius ir leidžia į salę

salės gale ant grindų staiga atsiranda žaltys, publika skubiai sušoka ant kėdžių, ima spiegti
kažkoks prašalaitis užkuria primusą, spirgina lašinius su svogūnais, žada pamaitinti alkstančius

Poetas Nr. 4 skaito kažką apie liepos 14-ą,
jam niekas neploja

kažkas dalyviams pasiūlo alaus (dauguma atsisako, bet vis vien smagu)
pasipiktinusi kolegė sušunka: „po galais! kurgi moterys? kur jūsų eilėraščiuos
moterys??“
ar ne tiesa, mūsų poezijoje rašoma tik apie vyrus?

Poeto Nr. 1 eilėraščiai kvaili

prie nykštukų namelio mane užkalbina skustagalvis odine striuke, sako: „žinai, aš irgi rašau, pasikalbėkime apie poeziją“ – „gal… kitą kartą…“ – burbteliu ir sprunku kuo toliau nuo jo, atgal į salę

Poeto Nr. 3 eilėraščius daugelis mėgsta

negi poezija – tik dekoratyvus melas?

Poetas Nr. 10 skaito svyruodamas, galop griūva

ar knygos pajėgtų sunaikinti pasaulį?

Poetas Nr. 8 pameta lapus su eilėraščiais, šie plačiai pasklinda po grindis

vakaras baigiasi, o aš spėlioju

kodėl jie rašo tokį šlamštą?
kam visa tai skaito?
leidžia knygas?
kam jų gali reikėti?..

mane užpuola renginio vedėja (ir organizatorė?)
ji sako, kad sugadinau vakarą
šaukia ant manęs
mėginu nutraukti, bet ji nesiliauja
ji šaukia
o aš prašau žodžio
ji šaukia
prašau žodžio
galop leidžia man įsiterpti
ir aš pasiunčiu ją
kuo toliau

(visą likusį gyvenimą ji su manim nesisveikins)

Žymos: