9.15. „Jūsų siunta gabenama.“ Įsitempiu. Žinau, jog atvežę paskambins, bet niekaip negaliu atsiplėšti nuo lango. Vos suburzgia automobilis, bėgu žiūrėti. Koridoriuje ant suolo išrikiuoti raktai (kad tik leisdamasi apačion paimti siuntinio nepamirščiau užrakinti durų), bankomato kortelė (tik ja galima atsiskaityti per karantiną) ir kaukė (privaloma dėl pandemijos).

11.00. Jokio skambučio. Įtampa dar padidėja.

Dabar esu gyvenimo kryžkelėje. Ne dėl kurjerio. Tiesiog tas etapas, kai reikia viską apgalvoti ir pasirinkti. Tam, kad judėčiau į priekį. Šiais metais baigsiu universitetą. Nuotoliniu. Studijuoti nuotoliniu man patinka, labai mėgstu būti viena. Džiaugiuosi, jog nereikia grūstis perpildytose auditorijose. Man netrūksta žmonių draugijos, o dirbti komandoje nemėgstu ir nenoriu. Universitete nuo grupinių užduočių nusiplaudavau įvairiausiais būdais. Verkdavau dėstytojams, kad sergu, kad man rimta psichinė liga, kad dirbti grupėje nesugebu. Bet galiu visą užduotį įveikti pati viena. Jei tai nesuminkštindavo jų širdžių, užduočių tiesiog neatlikdavau. Ir už namų darbus esu gavusi nulį, tad stengdavausi gerai pasirodyti per egzaminus.

Gal todėl ir draugų nesusiradau. Man patikdavo slankioti vienai. „Aš katinas, kuris mėgsta vaikščioti vienas“ – buvo mano kredo universitete ir gyvenime. Dar besimokydama, pradėjau versti tekstus iš kitų kalbų. Knygos mano bičiulės, ne žmonės. Ypač mėgstu versti jau mirusių autorių knygas. Dievinu Rilkę. Iš jo poezijos:

Kaimyne Dieve, jei naktim už sienos / tave trukdau kada bilsmu gaudžiu, / tai tik todėl, kad aš tave girdžiu / alsuojant ir žinau: tu menėj vienas. / Ir niekas, jei ištiktų negalia, / tau gerti nepaduos, nors tiesi ranką, / o aš klausaus. Vien ženklo man užtenka: / juk aš šalia.