fbpx

Bananas ir atsakomybė

Erika Drungytė

Yra toks posakis – „dvi medalio pusės“. Kad ir kaip norėtum, abiejų niekaip negali parodyti vienu metu. Ką tos dvi pusės reiškia – kitas klausimas, labiau susijęs su dualistine žmogaus prigimtimi ar bet kokio objekto regimais bei neregimais aspektais. Štai ir mėnulis, nors maino fazes, parodydamas tai vieną, tai kitą skruostą, visai uždengdamas savo veidą ar atskleisdamas jį visu grožiu, vis tik turi žmogui niekada nematytą – tamsiąją – pusę. Jei, remdamiesi amžinu gūdžiausiuose mituose ir mūsų sąmonėje suformuotu juodos bei baltos supriešinimu, sakome, kad šviesioji yra geroji, o tamsioji – blogoji, tuomet nesunku įrodyti, jog būtent pastaroji labiausiai traukia ir vilioja.

Mistifikuojant pačiai tamsai stengiamasi „pripaišyti“ siaubingiausius dalykus. Esą tik joje gerai jaučiasi visokie baisūs gaivalai, dvasios ir būtybės, būtinai priešiškos žmogui. Nuo dabar jau labai nekaltai atrodančių raganų, laumių ir velnių iki, fantastams bei kino industrijai pagelbėjus, zombių, vampyrų, mumijų, ateivių ar nematomų fantomų, žudančių, geriančių kraują, išsiurbiančių dvasią. Kodėl žmogus nuolat stengiasi patekti į tą zoną, kuri jam akivaizdžiai pavojinga? Ką ketina daryti, susitikęs su kenkėjais, turinčiais galią pražudyti ne tik kūną, bet ir dvasią? Jam smalsu? Jį vilioja pavojai? Jis nori parodyti, kad visada yra šviesos pusėje, mat tiki kita mitologija – gėrio, meilės, grožio pasauliu, kurį jam suteikęs Kūrėjas su visa spinduliuojančių sparnuočių – angelų – kariuomene?

Nebuvo laikų, kad šios dualizmo svarstyklės neaudrintų mąstytojų protų. Tiek senų senovėje išnirusios dangaus bei požemio karalystės, dievai ir demonai, deivės ir chimeros, tiek šių dienų apokaliptiniai antagonistai ir supergalių turintys žmonijos gelbėtojai iš esmės pasakoja vieną ir tą patį mitą. Juo stengiasi išsiaiškinti – o kas gi yra blogis? Ar jis negali tapti gėriu? (Aišku, gali, juk kultinė kino juosta „Saulėlydis“ įrodė, kad šaunusis Edvardas yra žmones mylintis vampyras, o jo mylimoji Bela – tokia angeliška, jog net pakeitusi savo būvį gina „geriečiais“ tapusius kraujasiurbius.) Kodėl tamsiosios jėgos tokios galingos, įveikiančios ne tik žmogui neįmanomas kliūtis, bet ir nenugalimus dėsnius, pavyzdžiui, gravitaciją? Kodėl egzorcistai visada turi darbo, nes demonas sugeba įsiskverbti į silpnavalį mažatikį, tačiau koks nors arkangelas šį gali ginti tik stovėdamas šalia ir nelįsdamas, kur jam, kažkodėl, nevalia?

O nemistifikuojant, viskas juk sukasi apie žmogaus kovą su pačiu savimi. Savo baimėmis – pirmiausia. Nepaisant Dievo jam suteiktos pasirinkimo teisės, žmogus labai dažnai paslysta net ne ant banano žievės, o vos matomo puikybės, teisumo, garbės ar bet kokios galios troškimo plauko. Nei jam kas šį po kojom pameta, nei tyčia aliejum patepa, kad, esą, greičiau ir tikriau dribtelėtų. Tiesiog gyvenime visada egzistuoja dvi medalio pusės. Viena – atsukta veidu į matantįjį, kita – nuo jo paslėpta. Paradoksas tas, kad atsidengusioji nebūtinai yra šviesioji, kitaip tariant – pozityvioji. Mat labai dažnai būna taip, kaip kalbėjo Jėzus, sakydamas, jog būtent veidmainiai garsiausiai giriasi savo gerais darbais, meldžiasi, kad visi matytų, ir vaizduoja kančią, kai pasninkauja. Išvysti abi puses, palyginti, o tada pasinaudoti suteiktąja pasirinkimo teise ir yra paprastutis, tačiau kantrybės bei atpažinimo įgūdžių reikalaujantis judesys. Kitaip tariant, anot budistų mokymo, svarbiausia – išmokti prisiimti atsakomybę tik už savo gyvenimą. Visa kita – tamsiosios pasakų miglos.

2020-10-21
Tags: