fbpx

AUSTĖ STIKLERYTĖ. Tiesa, atsiradusi vaizduotei priekabiaujant prie tikrovės

Saulius Keturakis

Austė Stiklerytė yra fotografė ir dizainerė. Ką gi veikia dizaineriai? Kaip savo knygoje „The Eyes of the Skin“ („Odos akys“, 2005) sako suomių architektas ir kultūros teoretikas Juhanis Pallasmaa, dizainas – tai kova su natūraliu gamtos nepatogumu, tenkinant begalinį žmogaus poreikį paprastumui ir komfortui. A. Stiklerytė šioje kovoje yra pasižymėjusi – sukūrusi oro valytuvą-segę „Airpin“, savininko asmeninėje erdvėje užtikrinančią gaivų orą ir naikinančią bakterijas. Tačiau, žvilgtelėjus į A. Stiklerytės fotografijas, akivaizdu, jog bent jau be lengvo konflikto neapsieinama ir jose. Pati autorė tvirtina, jog didžioji dalis jos nuotraukų atsiranda ne tada, kai savo darbą atlieka fotoaparatas, nes, be vėlesnio autoriaus įsikišimo, jos Austei neatrodo esančios kažkuo ypatingos. Tai tik medžiaga, kuri virsta kūriniais, žiūrinėjant seniau užfiksuotus atvaizdus ir papildant juos įvairiais prisiminimais ar sapniškais vaizdiniais. Taip atsiranda A. Stiklerytės fotomontažai – tarsi vaizduote pratęsiant tikrovės projekcijas.

O fotomontažas fotografijos istorijoje – visuomet konfliktas. Kaip sako fotografijos teoretikas Vilémas Flusseris, fotomontažas yra sukilimas prieš fotoaparatą. Menininkas turi galimybę susitaikyti su fotoaparato mechaninės (ar skaitmeninės) sąmonės „sprendimu“ parodyti tikrovę vienaip ar kitaip. Tačiau jis gali ir nesutikti su fotokameros emancipacija ir, mechanizmui darbą atlikus, ieškoti būdų atstatyti savo kaip menininko autoritetui. Kovos dvasiai, bet kiek kitokiai, fotomontažas atstovavo ir savo istorijos pradžioje, Pirmojo pasaulinio karo metais. Vokiečių dadaistai šią techniką pradėjo naudoti maždaug 1915 m., siekdami papasakoti apie tikrovę, kurioje buvo peržengtos bet kokios įsivaizduotos ribos. Tradicinės priemonės tokiam pasauliui nusakyti buvo bejėgės, tad reikėjo šiek tiek prievartos, sunaikinant perskyras tarp atskirų fotografijų ir sukuriant kažką visiškai naujo, ko jokia fotokamera nepajėgė parodyti.

Kokią kovą kovoja ir kokias ribas naikina A. Stiklerytės fotomontažai? Ne viename menininkės fotografijų cikle – tiek „Suns / Moons“ („Saulės / Mėnuliai“, 2015), tiek „Multiverse“ („Visatos“, 2016) ar „Urban Landscapes“ („Urbanistiniai kraštovaizdžiai“, 2017) – yra svarbi tema, kurią galima pavadinti aukštyn užverstos galvos semiotika. Priežastys gali būti labai paprastos – juk urbanizuotame pasaulyje net ir naktį danguje ne kažin kas dėl miesto šviesų matosi ir prireikia fotomontažo, jog dangaus kūnai būtų ten, kur jie – kaip žinoma – ir turėtų būti. Tik iš vaizduotės atgal į juslinę tikrovę perkeltas pasaulis labiau paklūsta vaizduotės logikai, o ne racionaliam protui, nuolat diktuojančiam „kaip viskas yra iš tiesų“. Mėnulis ar saulė čia įgauna kasdienybėje neįmanomas spalvas bei matmenis, tačiau šito fantastiškumo pojūčio, matyt, autorės ir siekta, vaizduotės pasaulį sumontavus kartu su tikrovės atvaizdu į vieną perspektyvą, vaizduotei ir tikrovei suteikus lygiavertį statusą

2018-03-22
Tags: