„Palyginti su tuo, kiek iš tavęs pareikalauja kiekvienas paveikslas, sukasti daržą, atsinešti vandens ar pakurti krosnį – kaip rožę pauostyti. Ir jei žmonės sako, kad jiems sunku, tai jie meluoja. Tapai taip, kad viską išnaudoji, viską. Nebelieka jėgų, gali tik kvėpuoti. Po parodos Kaune atidarymo aš savaitę vien gulėjau ir tik tą ir dariau!“ – užkrečiamai juokiasi Įsimintiniausia 2018 metų Kauno menininkė, tapytoja Audronė Petrašiūnaitė. Su menininke Židrija Janušaite kūrėją aplankėme jos miestietiškuose namuose, bute prie Sąjungos aikštės, kuris tapęs tikra paveikslų saugykla. Kaip tarpukario poniutės susėdome saulėkaitoje aplink apskritą staliuką ir pradėjome raikyti pyragą. Gabalėlis Audronei, kurios kilimų ir grafikos paroda šiemet gerokai išjudino užsistovėjusius Paveikslų galerijos vandenis, gabalėlis sumanymo iniciatorei Židrijai ir gabalėlis man, pasiryžusiai ne aliejumi, o žodžiais nupiešti vienos aktyviausiai šiandien kuriančių dailininkių portretą. Jos zenbudistai katinai neleis sumeluoti, yra pagrįstų įtarimų, kad jų šeimininkė – visai ne iš sodybos Kazlų Rūdos apylinkėse, o iš kosmoso.

Čia ir dabar

„Gero meno yra nedaug. Tikras menas…“ – buto durys sugirgžda ir lėtai prasiveria. Visos nustėrame, įbedame į jas akis ir nesulaukusios svečių pradedame kvatoti. Matyt, menas skersvėjo pavidalu užėjo pasiklausyti, ką apie jį liežuvaujame. „Tikras menas, man rodos, – kai vidus idealiai sutampa su išorine forma, – mintį tęsia A. Petrašiūnaitė. – Juk niekas neklausia, kas yra geras vynas – tai suprantame savaime. Kažkada skaičiau, kad Olandijoje įkurtas centras, kuriame gyvena nepagydomomis ligomis sergantys žmonės. Viena šio centro ligonių prisipažino, kad jos paskutinis noras – nuvykti muziejun pažiūrėti Rembrandto autoportreto. Laisvas potėpis, ant veido krintanti šviesotamsa… O kartą mačiau choreografės ir šokėjos Pinos Bausch spektaklio įrašą: ateina šokėjas, sukabina rankas lanku, o jo partnerė atsistoja šalia ant kėdės. Galvojau, kas dabar bus? Ji šast, kaip į vandenį nėrė tarp vyro rankų, jis ją pagavo, o aš, sena boba, cyptelėjau iš nustebimo! Tai yra menas: netikėta, gražu, šviežia. Manau, kūrėjai ieško nuostabos akimirkos, žmogiškos emocijos, nebūtinai kviečia žaisti intelektualų žaidimą. Jei noriu peno protui, galiu atsidaryti astronomijos tinklalapį, nes menas ir mokslas turi sąlyčio taškų, bet tapatinti jų nereikėtų.

Man mama visada aiškindavo: negerai, negražiai gyveni, o aš ginčydavausi. Skurdas, nuobodulys, rutina, kaip retežiais surakinta negali net pajudėti – ar čia gražus gyvenimas? Manau, kad svarbūs ne tik etiniai principai. Šiauriečiai apskritai nėra draugiški ir vieni kitais pasitikintys žmonės, todėl ir gyvename tarsi socialiniame vakuume. Aplink daug negatyvios energijos, trūksta padrąsinimo. Visa tai kaupiasi, kaupiasi, kaupiasi, ir iš nesugebėjimo susitvarkyti su savimi, iš streso, galiausiai atsidarai butelį degtinės. Ar čia ne „durniaus kelias“? Mano laikais nebuvo informacijos: 50 metų sėdi tarsi varlė pelkėje po papuvusiu krūmu ir nejudi. Gal dėl to ir degtinės tekdavo griebtis. Pamenu, dar studijuodama mačiau Vinco Kisarausko parodą. Patiko, tačiau toks dramatiškas jausmas apėmė, toks žmogiškos egzistencijos tragizmas… O tarkime vėlyvoji Algimanto Gudaičio kūryba buvo labai išlaisvinta, negatyvumas ištirpo, nuvyto sovietinės tikrovės piktžaizdės. Arba Algimantas Švėgžda – išvažiavo į Vakarus, į Berlyną, suprato, kad gyvenimas trapus ir trumpas, ir jo kūryba tapo kaip zenbudistų vienuolio – meditacinė, atrodo, nieko nėra. Man toks menas tolimas. Nors visi mano katinai yra zenbudistai, jie viską žino, gyvena šia akimirka, čia ir dabar.