Kirill Kobrin

Atsikratymo menas

Birželio pabaigoje, kai atrodė, kad drausmingiausiose Europos šalyse epidemija buvo jei ne visiškai įveikta, tai tikrai suvaldyta, Prahoje nuspręsta atšvęsti pergalę prieš koronavirusą. Ne visai aišku, kieno iniciatyva – vietos valdžios ar miestiečių, tačiau sumanymas smagus. Karolio tiltą, pagrindinę Prahos turizmo vietą, uždarė promenadai ir per visą ilgį sumeistravo stalą. Sako, didžiausią žemyne, bet kas gi patikrins? Į šventę pakvietė visus: ateik, atsinešk gėrimų ir maisto, sėskis, įsipilk, užkandžiauk, linksminkis – tostai, pokštai, muzika ir visa kita. Sako, atšventė galingai. Praėjus porai savaičių, Čekiją klastingai užliejo antroji banga; liepos pabaigoje ji jau smogė keliomis kryptimis, bet labiausiai Prahai. Aš visada viena akimi seku naujienas tuose kraštuose, – vis tik juose praleidau 12 savo gyvenimo metų (ir kokių!), – todėl daugiau ar mažiau žinau, kas ten vyksta. Naujasis protrūkis sostinėje prasidėjo nuo vieno vakarėlio naktiniame klube dalyvaujant būriui profesionalių futbolininkų. Pasitūsinę ir pasišokę, kitą dieną kai kurie pasklido švęsti kuklių šeimos švenčių – kas į miestą, kas tolėliau, na, ir užnešė užkratą. Ir t. t., vadovaujantis gerai žinoma praėjusių aštuonių mėnesių koronaviruso logika.

Be naivaus tikėjimo ypatingu čekišku kovos su virusu būdu, įdomu štai kas. Šventės. Puotos maro metu ir po jo. Puota ir maras. Maro šventė. Mirties šokis. Žanras žinomas tiek dailėje (H. Boschas, P. Bruegelis, pamatinė vaizdinė medžiaga: viduramžiai, Renesansas), tiek kultūros tyrinėjimuose (žr. garsiąją Michailo Bahtino knygą apie viduramžių juoko kultūrą). Nors kokie viduramžiai „Gargantiua ir Pantagriuelis“? Tai tik šiaip, šalutinės temos, vien dėl nuobodulio. Kur mirtis, ten siautėjimas – baimės ar išsivadavimo, nesvarbu. Reikalas aiškus, bet čia svarbus istorinis ir kultūrinis kontekstas. Pakalbėkime apie tai.

Koronaviruso atsikratymo puotos aš nemačiau, nes pačiu laiku išskridau iš Prahos. Nuotraukų pasirodė „Twitteryje“, tačiau jos niekuo neišsiskiriančios, neįsimenančios. Teko pasikliauti vaizduote, kuri, žinia, susideda iš to, ką mes jau žinome. Ką aš žinau apie liaudies šventes Čekijoje, be neišraiškingų žmonių būrelių, niūriai klaidžiojančių po kalėdinius / velykinius prekybos centrus, dvokiančius perkepusių gyvūnų lavonais? Ką be rūgštaus, įsigeriančio karšto vyno aromato? Be juokingo žodžio trdelník? Nieko ypatingo – tą patį, tik didesniu mastu, smagiau, detaliau šiuo metų laiku galima pamatyti, sakykime, Vokietijoje. Arba Skandinavijos šalyse. Protestantiškoji Europa, kad tik pašvęstų, apsimeta katalikiška. Su Čekija šitai, aišku, įdomiau, nes būtent ji ir yra protestantų (dar iki vokiečių reformacijos) Europa, kuri dėl austrų valdžios ir kitų (ne)malonumų apsimetė katalikiška. Net ir šiandien ši šalis, žvelgiant į procentus, yra daugiau Kristaus Vietininko nei Jano Huso, Martino Lutherio ar Johno Calvino valdos. Nors, žinoma, ateistų – procentais – čia daugiausia. Jaroslavas Hašekas stipresnis už Šv. Vaclavą, Josefas Šveikas nustelbia Joną Nepomuką. Kur daugiau privalumų ar trūkumų, priklauso nuo požiūrio.

Apskritai, vargu ar žinau, kaip atrodo tikra tautinė čekiška šventė, todėl – turint galvoje galantiškojo kareivio pranašumą prieš katalikų šventąjį – puotavimą ant Karolio tilto įsivaizdavau kaip mielą nekaltą paveikslą, kurį nupiešė klasikinių Šveiko nuotykių iliustratorius Josefas Lada. Linksmi žmogučiai aplipo ilgą stalą. Bokaluose putoja pilzenas. Kažkas galingais ūsais susidaužia slivovicos stikliukais. Figūringos prahietės perduoda didžiulius dubenis su knedlikais, kepta antimi, guliašu. Gaudžia akordeonas, čirpina smuikas. Kai kas ima šokti. Viduramžių liaudies kultūra, praėjusiame amžiuje vėl atstatyta buržuazinio nacionalizmo reikmėms.

Žinoma, viskas buvo ne taip, esu įsitikinęs. Šveikas toks pat įkyriai čekų sapnus trikdantis vaiduoklis kaip ir rūstusis J. Husas. Jokie stereotipai – ypač vaizdiniai – niekam nepritaikomi. Kol pilietinio karo metu J. Hašekas užsiiėmė visokiausiomis avantiūromis Pavolgyje ir Sibire (sako, kad 1919 m. jis netgi buvo kone pirmojo pasaulyje laikraščio buriatų kalba redaktorius), jo tautiečiai, čekų legionieriai, per svetimą baisią žemę kovodami brovėsi į namus – beje, priešinga kryptimi. Ne iš rytų į vakarus, bet iš vakarų į rytus. Apėję pasaulį, jie sugrįžo į jau nepriklausomą Čekoslovakiją tuo pačiu metu kaip ir dezertyras Hašekas. Galiausiai savo antrąją ir tikrąją nepriklausomybę čekai įgijo herojiškai ir taikiai. O pirmasis postsocialistinis jų prezidentas buvo ne dešrelių gamintojas, bet disidentas-dramaturgas. Taigi stereotipai, įskaitant okupavusiuosius mano kultūrinę pasąmonę, meluoja. Todėl užuot piktdžiugaujant dėl pernelyg ankstyvos pergalės puotos prieš pernelyg lėtą epidemiją, verčiau arba paklaidžioti po Prahos senamiestį, arba pakilti aukštyn į pilį – ir atrasti kitokį visuotinės nelaimės atsikratymo meną. Akmeninį. Maro kolonas.

Žymos: