Algirdo Bako nuotrauka
Eglė Petreikienė

Atominės sienos, PURVO besmegeniai ir kitos A. Serapino istorijos

Jei gebėjimą stebėtis ir stebinti galėtume paversti valiuta, šiais laikais ji, ko gero, būtų vienintelė, už kurią galima įpirkti visuomenės dėmesį bemaž visose veiklos srityse, o ypač meno lauke. „Šis jaunas žmogus turi tokio turto su kaupu“, – pamaniau, pabaigusi nuotolinį interviu su menininku Augustu Serapinu. Pokalbio metu supratau padariusi didžiulę klaidą: nei kokybiškiausias internetinis vaizdas, nei garsas niekada neatstos gyvo susitikimo, pavyzdžiui, Augusto nuotekų vamzdyje, kur ant legendinio hamako suposi ne viena garsenybė. Apie jas bus šiek tiek vėliau, o dabar – jauno kūrėjo pelnytos sėkmės istorija, prasidėjusi vos tik jam baigus mokslus.

Kairuoliškas daniškų studijų prieskonis

Augustas Serapinas, vienas jaunosios kartos lietuvių menininkų, sparčiai kylantis pasaulinėje meno scenoje ir ten žinomas, ko gero, labiau nei čia, prieš septynerius metus baigė Skulptūros studijas Vilniaus dailės akademijoje ir pagal mainų programą vieneriems metams išvyko į Kopenhagą, Danijos karališkąją dailės akademiją (Royal Danish Academy of Fine Arts). Programą „Walls and Space“ („Sienos ir erdvė“) buvo pasirinkę apie 30 studentų, nuo bakalaurų iki magistrų, kurie ne tik mokėsi, bet ir nuolat buvo kartu bendroje erdvėje. Profesorius Nilsas Normanas atvykdavo iš Londono kartą per mėnesį ir su savo grupe praleisdavo savaitę, kartais dvi. Visi drauge balsuodami nuspręsdavo, kokią knygą skaitys, kokį workshop’ą (kūrybines dirbtuves) pasirinks. Dėstytojas taip pat turėdavo vieną balsą. Jie ilgas valandas diskutuodavo įvairiausiomis temomis. „Tai buvo kairuoliškos pakraipos studijos, – prisimena Augustas, – o aš norėjau ką nors daryti. Buvau orientuotas į kūrinį, o jie – į politinius procesus ir protestus. Tas jų kitoniškumas mane tikrai daug ko išmokė.“

Ketvirtoji pašiūrės versija

Dar studijų metais A. Serapinas nusprendė, kad Lietuvos meno scena jam per maža. Aktyviai ieškodamas ne tiek savęs, kiek iššūkių, kitokios aplinkos ir įvairių patirčių, jis dalyvavo kūrybinėse rezidencijose Antverpene, Varšuvoje, Dalėje (Norvegijoje), Vienoje, Tel Avive ir Fogo saloje (Kanadoje). Rezidencija šios salos menų centre (Fogo Island Arts) Augustui buvo ypatinga ne vien todėl, kad ji – viena iš prestižiškiausių pasaulyje. Ji unikali ir tuo, ką gali pasiūlyti, ir savo lokacija – ten nusigauti užtrunka keletą dienų: skrydžiai su keliais persėdimais, po to – kelionė automobiliu ir keltu.

Fogo – maža žvejų sala Niufaundlando provincijoje, turinti apie 2 tūkstančius gyventojų – garsėja ne tik atšiauriu klimatu ir išskirtinio grožio laukine gamta. Iš čia kilusi multimilijonierė, meno mylėtoja ir mecenatė Zita Cobb labai sėkmingai pardavė savo verslą ir saloje įkūrė prabangų viešbutį, meno galeriją bei kūrybinę rezidenciją. Apie šios įspūdingos vietos privalumus bei teikiamas galimybes daug rašė garsiausi pasaulio dienraščiai ir žurnalai: „Menas – tai raktas, leidžiantis atrasti Fogo iš naujo, ir ne todėl, kad jis neatsiejamas nuo pinigų, bet dėl to, kad jį lydi sąmoningumas, bendruomeninis savęs pažinimas ir galimybių jausmas“ („The New York Times Magazine“).

„Buvau ten žiemą, prieš ketverius metus. Saloje labai vėjuota, vėjo greitis siekia 60 km/val., tad automobilių durelės užsitrenkia pačios, – dalinasi prisiminimais Augustas. – Man suteikė visas sąlygas ramiai dirbti – nuostabios architektūros studiją ir seną žvejo namą, kuriame gyvenau. Be pasivaikščiojimų gamtoje, pokalbių su žvejais, pasiplaukiojimų valtimi vandenyne, buvo ir kitokių pašnekesių, pavyzdžiui, su kokiu nors Harvardo profesoriumi prie kavos ar alaus. Į Fogo esantį viešbutį pailsėti atvažiuoja labai turtingi ir įtakingi žmonės (viena para apartamentuose kainuoja apie 1500–2000 eurų). Galėjau ten lankytis, nes man mokėjo stipendiją ir dar gaudavau 50 proc. nuolaidą viešbučio restorane. Visur priimdavo išskėstomis rankomis, nes buvau rezidentas, vadinasi, savas. Ten sutikau įvairiausių įdomių žmonių, su kuriais antraip veikiausiai nebūčiau susidūręs.“

Paklaustas apie sumanymus, įgyvendintus Fogo rezidencijoje, menininkas prisipažįsta, kad išankstinių planų neturėjo, kūrinio idėja gimė ten nuvykus. Jis sužinojo, jog šalia esančioje Barr’do saloje planuojama griauti medinę autentiškos architektūros pašiūrę. Augustas nusprendė šį namą išgelbėti – kokiu nors būdu jį iškelti ir iš naujo surinkti galerijoje. Padedamas trijų vietinių pagalbininkų, per kelias dienas išardė apleistą statinį, stengdamasis išsaugoti originalias medines sijas ir lentas. Išmontuojant pasimatė buvusių konstrukcijų ir daugkartinių perstatymų ženklai. Įdomu tai, kad anksčiau vietos gyventojai medinius namus impregnuodavo ochros pigmento (oaker stone) ir banginio taukų mišiniu, todėl jie būdavo ryškiai raudoni. Saloje atsiradus didžiulei ūkinių prekių parduotuvei, pastatus – kaip įprasta žemyninėje Kanadoje ir Jungtinėse Valstijose – imta dengti baltomis plastiko dailylentėmis. Nuardžius tą plastikinį sluoksnį galima rasti autentišką raudoną medieną. Senus namus, o ypač pašiūres, saliečiai dažnai perstatinėja, iš didesnių padarydami mažesnes. Anksčiau jose laikydavo valtis, po to pritaikydavo kitoms reik­mėms. Keičiantis namo funkcijai, kisdavo ir statinys, dažniausiai jis sumenkdavo.

Anot Fogo menų centro programų direktorės Alexandros McIntosh, A. Serapino darbas „Four Sheds“ („Keturios pašiūrės“) atvėrė istorinius klodus bei buvusius naratyvus – manoma, jog iki šiol būta trijų šios pašiūrės versijų. Įkvėptas salai būdingo daugkartinio medžiagų panaudojimo ne tik ekonomijos sumetimais, bet ir dėl jų trūkumo, menininkas sukūrė ketvirtą. Kadangi neįmanoma atgaminti tobulos originalo replikos, Augustas nė nebandė. Rekonstruodamas pašiūrę smarkiai ją sumažino. „Perstatymo idėja man pasirodė labai logiška ir natūrali, – sako menininkas. – Po parodos turėjau mintį tą namuką vėl pakeisti į kažką kitą. Mėginsiu tai padaryti po metų Toronto bienalėje. Mąstydamas, kaip jį išsaugoti, pamaniau, kad galėčiau iš jo sukonstruoti baldus, gal stalą su kėdėmis, o prie jo pasikviesti žmones iš Fogo salos. Ši versija vadintųsi „Five sheds“ („Penkios pašiūrės“).“

Pigios Ignalinos elektrinės sienos

Kalbant apie Augusto kūrybinį poreikį ką nors saugoti, atsiveria akivaizdžios paralelės: jis savo kūriniuose vis dar bando užkonservuoti apleistos Užupio sodybos pievą ir ketina tai daryti tol, kol ši vieta nebus gentrifikuota. Menininkas pievoje surinktus augalus įkepa stikluose, kuriuos eksponuoja langų rėmuose (serija „Užupio užrašai“, 2019). Šalia šios gamtiškai melancholiškos istorijos tiesiog būtina papasakoti kitą – kaip jis nusipirko dvi atominės elektrinės sienas.

Išmontavus uždarytos Ignalinos AE statinius, juos imta pardavinėti. Elektrinėje yra du reaktoriai, turintys milžiniškas pertvaras. Didžiulius dviejų sienų segmentus A. Serapinas įsigijo aukcione už 4,12 Eur. Nusipirkti tai nusipirko, bet dar reikėjo išsigabenti. Atvažiavus su savo transportu ir pagalbininkais, teko tartis, kad leistų pakliūti į elektrinės teritoriją. Jie tuos betono luitus supjaustė mažesniais gabalais ir išsivežė. Ar pirkdamas turėjo sumanymą, ką su jais darys? Menininkui svarbi medžiagų kilmė: „Iš tiesų nežinau, ką darau. Apskritai niekad nepiešiu kokių nors eskizų, neturiu užrašų knygelės, daugybę dalykų pamirštu, ir dažniausiai tai, kas išlieka mano galvoje, yra kažko verta. Šiuo atveju visiškai negalvojau – žengiau vieną žingsnį nežinodamas, kur dėsiu antrą. Naujo kūrinio idėja gimė, kai reikėjo ką nors sugalvoti Baltijos trienalei. Visaginas, kurio tapatybė neatsiejama nuo atominės energetikos, pastaruoju metu sulaukia tikrai nemažai menininkų dėmesio. Jame gyvena žmonės, anuomet suvažiavę iš įvairiausių buvusios Sovietų Sąjungos kampelių ir po jos griūties čia pasilikę. Uždarius atominę elektrinę, kurią jie pastatė ir dabar patys išrinkinėja, jų gyvenime dingo perspektyvos ir atsirado daug neaiškumo. Pradėjau mąstyti apie naują visaginiečių kartą, kuri užaugusi turės kitokį santykį su šiuo miestu nei jų tėvai.“

Augustas įsigytas elektrinės sienas panaudojo kūriniui „Vygintas, Kirilas ir Semionovas“. Šį darbą iš betono luitų kaip iš milžiniškų „Lego“ kaladėlių sukonstravo trys vaikai, menininko pakviesti iš Visagino – Vygintas, Kirilas ir Gustas. Nusistebėjusi, kodėl pavadinime vienas iš trijų vardų pakeistas į pavardę, gavau tokį menininko paaiškinimą: „Pirmiausia, tie trys vardai man neskambėjo. Be to norėjau pabrėžti, kad ne visi jie yra lietuviai. Visaginas – tikriausiai vienintelis Lietuvos miestas, kurio gyventojų dauguma – rusakalbiai. Man šis faktas atrodo labai įdomus ir unikalus, todėl, niekur daugiau neminėdamas, norėjau tai atskleisti nors pavadinime.“

Žymos: