Diāna Jance

Atlyginimai rašytojams kaip kultūros ekosistemos dalis

Latvijos valstybės parama kultūros žiniasklaidai, suvokiant jos didžiulę reikšmę nacionalinio identiteto ir savivokos stip­rinimui bei šio leidybos segmento ribotas galimybes konkuruoti geltonosios – komerciškai sėkmingos – spaudos nišoje, iki šiol vertinama kaip nepakankama.

Estai dažnai giriasi savo valstybe, kartais pamatuotai, kartais  – ne. Taline kalbėdamasi su kultūros savaitraščio „Sirp“ redaktoriumi Kaarelu Tarandu, stebėjausi: nors neabejotinas pozityvumas atrodė kiek perdėtas, tačiau visuose pašnekovo teiginiuose galėjai justi valdančiųjų rūpestį dėl kultūros raidos. Susidarė įspūdis, kad kaimynų nekankina klausimas, kokia prasmė iš valstybės biudžeto investuoti į kultūrą. Svarstant biudžetą, paprastai Seime pasisako trys tų metų svarbiausieji ministrai. 2019-aisiais tai buvo finansų ministras Tomass Teniste’ė, premjeras Jüris Ratas ir kultūros ministras Indrekas Saaras. Šių metų Estijos kultūros biudžete yra 251 mln. eurų (Latvijos – 165,3 mln.). Kelios dešimtys iš šių milijonų numatytos kultūros darbuotojų atlyginimų padidinimui, papildomas finansavimas skirtas filmų sukūrimui ir sportui.

Atrodytų, sunku rasti tokį estą, kurio mintis dėl šalies vystymosi drumstų latviams įprastas pesimizmas. Dažnai jie patys juokiasi (juokiasi, bet ne keikia valstybę!), kad estų tradicija yra nevalyti žiemą keliai. Tai pastebėjau ir pati – nubrauktos tik pagrindinės miestų centrų gatvės, pašalių šaligatviai užversti sniegu ir ledu.

Nuo 2019 m. Estijoje yra bemaž 4000 kultūros darbuotojų, minimalus numatytas atlyginimas siekia 1300 eurų (2015 m. buvo 731 euras). Šis sprendimas taikomas visiems, kuriems algas moka Kultūros ministerija, taip pat triūsiantiems kitose valstybės institucijose, fonduose bei bibliotekose. Sutarta, kad tokį užmokestį gaus specialistai su aukštuoju išsilavinimu.

Kaimyninėje šalyje rūpinamasi ir dirbančiais nevalstybiniame sektoriuje ar neturinčiais institucijai atstovaujančio darbdavio. Viena naujienų, plačiai nuskambėjusi pasaulyje ir su baltu pavydu aptariama Latvijoje, yra atlyginimai rašytojams ir menininkams. Prieš tris metus, kai buvo pradėtas įgyvendinti šis projektas, 10 jų tris metus kas mėnesį gaudavo po 1000 eurų, o nuo 2019-ųjų 24 rašytojai, poetai ir menininkai ateinančius tris metus gaus po 1430 eurų (neatskaičius mokesčių). Patys estai sako: „Truputį daugiau už minimalią algą kultūros darbuotojams“. 2021 m. atlyginimų gali tikėtis dar daugiau kūrėjų – 15 Rašytojų sąjungos ir 15 Dailininkų sąjungos narių.

„Rašymas negali būti vien hobis“

Nuo 2016 m. Estijos rašytojų sąjungai vadovauja rašytojas ir viduramžių istorijos specialistas Tiitas Aleksejevas, atstovaujantis 331 rašytojui, literatūros vertėjui, kritikui ir mokslininkui tiek šalyje, tiek užsienyje.

Kaip išrenkami atlyginimus iš valstybės gausiantys rašytojai?

Pradžioje drauge su Dailininkų sąjunga sudarėme ypatingąjį komitetą, kuris atstovauja Estijos literatūros bei Estijos vaikų literatūros centrams, Estijos leidėjų asociacijai ir Estijos nacionalinei bibliotekai. Pirmą kartą į numatytus 5 atlyginimus pretendavo 54 autoriai. Bet procedūra tokia skaidri ir išrinkti rašytojai taip gerai žinomi visuomenei, kad nė karto negirdėjau kokių prieštaravimų. Finansavimo panaudojimą prižiūri Kultūros ministerija.

Kaip gimė pati idėja?

Jau ilgokai tyrinėjome, koks sėkmingas rašytojų ir visų menininkų paramos modelis Šiaurės šalyse, ypač Suomijoje. Nes rašymas negali būti vien hobis; geri romanai negali rastis laisvu nuo etatinio darbo laiku. Svarbu dar ir tai, kad iš šių atlyginimų taip pat mokami socialiniai mokesčiai. Būtina suprasti, jog rašymas reikalauja laiko, susikoncentravimo. Estijos visuomenėje rašytojo darbas visada buvo labai vertinamas bei laikomas reikšmingu, tad tiesiog dėsningumas, kad ši veikla sulaukė ir atlyginimo. Estų autoriai iš tiesų kuria aukštos prabos literatūrą, mūsų romanuose gyva tautos istorija, puoselėjama kalba.

Kokie kriterijai, kad būtų paskirtas rašytojo atlyginimas?

Labai paprasti ir aiškūs – pastarųjų penkių metų kūrybinio darbo vertinimas ir ateinančių trijų metų planai. Vyresni autoriai paprastai yra vieno žanro atstovai, jaunesni imasi ir prozos, ir poezijos, ir vertimų vienu metu. Būti rašytoju, gaunančiu atlyginimą, reiškia turėti galimybes rašyti profesionaliai, ir dažniausiai tada gimsta geriausi darbai. Kad tą atlyginimą gautum, nebūtina priklausyti Rašytojų sąjungai. Jei mes norime, kad estų kalba gyvuotų ir vystytųsi, Estijos autorius tiesiog būtina remti. Be kalbos ir kultūros tauta negali egzistuoti.

„Visai nesvarbu, kas bus kitas kultūros ministras“

2012 m. Estijos valstybė nusprendė pilnai finansuoti 16 kultūros leidinių ir tam sukūrė Kultūros laikraščių fondą. Į klausimus sutiko atsakyti kultūros savaitraščio „Sirp“ („Pjautuvas“, 40 psl.) vyriausiasis redaktorius Kaarelas Tarandas.

Kodėl valstybė remia kultūros žiniasklaidą?

Ši sistema veikia jau kokius 20 metų. Sovietmečiu buvo tokia leidykla „Periodika“, kuri tuo metu prižiūrėjo ir leido laikraščius bei žurnalus. Tačiau, pasikeitus laikams, laisvos ekonominės rinkos sąlygomis „Periodika“ bankrutavo, o valstybei neliko nieko kito, kaip tęsti paramą. Šiandieną tai galime pavadinti reikšminga estų kultūros ekosistemos dalimi.

Kaip žiaurios konkurencijos sąlygomis išgyvena jūsų leidinys?

Pastaruosius tris metus Kultūros ministro pareigas ėjo social­demokratas, o vienas svarbiausių šios partijos uždavinių buvo pakelti atlyginimus kultūros darbuotojams. Tikslas pasiektas, dabar kultūros darbuotojo atlyginimas yra mažiausiai 1300 eurų per mėnesį, tokią algą moku ir visiems savo redaktoriams. Tiesa, nepaisant valstybinės paramos, kažkiek lėšų leidinys užsidirba pats. Dėkui mūsų ištikimiems skaitytojams, kurie pusę popierinės „Sirp“ versijos tiražo, t. y. 2500 iš 5000 egz., prenumeruoja, ir leidinys keliauja į jų pašto dėžutes. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad nors didžiųjų dienraščių prenumeratorių sumažėjo 40 %, „Sirp“ skaitytojų skaičius jau penkiolika metų beveik nesikeičia. Apie 40 tūkst. prisijungusių prie mūsų svetainės internete, o per mėnesį mus perskaito apie 70 tūkst. Pusė jų gyvena Taline, o 10 % interneto lankytojų – užsienyje. Taip, mus subsidijuoja valstybė, iš bendro finansavimo ji skiria 80 %, tačiau tas pat daroma ir kitose mažose valstybėse, kai neįmanoma pasikliauti savo pačių pajamomis. Mažoms tautoms reikia ypač rūpintis savąja kultūra.

Koks yra idealus jūsų skaitytojas?

Paprastai tai išsilavinę Estijos žmonės: gydytojai, mokslininkai, mokytojai, menininkai, literatai… Jaučiame, jog esame reikalingi, kad skatintume diskusijas, supažindintume su Estijos ir pasaulio kultūrinėmis vertybėmis. Mūsų skaitytojai priklauso visoms amžiaus grupėms, ir, kaip jau visur, du trečdaliai jų yra moterys.

Ar tarp kultūros leidinių jaučiama konkurencija?

Ne, taip negalėčiau tvirtinti – kiekvienas turi savo veiklos sritį, taigi ne kovojame, bet padedame vienas kitam. Tarp dienraščių konkurencinė kova daug aštresnė, o mes turime galimybę ir privilegiją šviesti bei lavinti visuomenę. Manau, kad Estijos kultūros leidinių finansavimo sistema yra viena geriausių visoje Europoje. Žinoma, urbanizacijos procesas neišvengiamas ir skaitytojai kaimuose nyksta – jie turi nedaug galimybių pamatyti „Sirp“ recenzuojamus teatro pastatymus ar meno parodas.

Mūsų leidinys susitelkęs ties tekstais, čia dirba aštuoni redaktoriai, kiekvienas jų atstovauja savo kuruojamai sričiai: literatūrai, vizualiniam ir audiovizualiniam menui, teatrui, architektūrai, muzikai, mokslui. Kreipiame dėmesį ir į socialinius klausimus, analizuojame įvairias problemas, pradedant filosofija, baigiant rinkimais į Seimą. Turime ir du kalbos redaktorius, nes vienas tikslų – nepriekaištinga estų kalba. Žinoma, mūsų redaktoriai rašo ir patys, bet visgi stengiamės pritraukti kuo daugiau neetatinių autorių – juk neįmanoma patiems aplankyti visas premjeras, sudalyvauti visuose renginiuose. Per metus Estijoje pastatoma apie 200 pjesių, įvyksta daugiau kaip tūkstantis koncertų. Redaktorių vaidmuo be galo svarbus nušviečiant kultūrinį gyvenimą, ir jiems tenka rinktis, apie ką rašyti. „Sirp“ apimtis – 40 puslapių kiekvieną savaitę. Stengiamės nušviesti ryškiausius kultūros įvykius, tad jei kas nepaminimas mūsų leidinyje, tai reiškia, jog jį ištiko nesėkmė.

Stengiamės informuoti ir apie svečių šalių aktualijas: pristatome didžiausias meno parodas, kino festivalius, bet nevengiame aptarti ir, pavyzdžiui, „Brexit’o“. Manome, kad išsilavinusiam Estijos skaitytojui nepakanka užsienio spaudos apžvalgų, jam svarbi ir „Sirp“ autorių nuomonė.

Ar yra tikimybė, kad kitu Estijos kultūros ministru gali tapti tas, kuriam kultūros žiniasklaida nebus tokia svarbi?

Ne, jokio skirtumo, kas bus kitas kultūros ministras. Nors būtent socialdemokrato Indreko Saaro iniciatyva įvyko kultūros darbuotojų atlyginimų augimas, buvo nerašytas susitarimas, kad jie bus pakelti iki tokio pat lygio kaip ir mokslo darbuotojų. Aišku, jei neužklups kokios nenumatytos problemos už valstybės ribų, kitas kultūros ministras neturės teisės pakeisti nei kultūros leidinių, nei kultūros darbuotojų finansavimo – net jei ir norėtų.

Iš latvių kalbos vertė Antanas Kunotas

Publikuota leidus „Latvijas avīze / Kultūrzīmes“ www.la.lv