fbpx

Atidėti pasaulio pabaigą. Šanchajaus dienoraštis

Mindaugas Skrupskelis

2020/01/27
Prabundu jau po vidurdienio, čiumpu telefoną ir, kaip jau įprasta šiomis dienomis, patikrinu skaičius. 15 miestų uždaryti karantinui. 2800 patvirtintų atvejų, 80 mirusiųjų, 92 pasveikę. Vieno žmogaus mirtis yra tragedija, o aš seku tai, kas jau tapo statistika. Dienos pradžios ritualas, skaičiai, kuriuos religingai stebiu kas rytą, kaip bankininkas stebi akcijų kursą, kaip lengvatikis vogčiomis skaito horoskopą, kaip katalikas persižegnoja prieš maldą.

Vyriausybė skelbia, kad nacionalinės atostogos pratęstos dar savaitei. Nė kiek tam neprieštarauju, pagaliau mano tingus trynimasis namuose yra nepakaltinamas, eiti į darbą dabar būtų stačiai antivalstybinė veikla. Jaučiu išdavikišką džiugesį, kad dėl šios situacijos galėsiu tęsti knygų skaitymą, filmų žiūrėjimą ir be graužaties tukti. O gal turėčiau gėdytis tokių oportunistinių minčių?

Dar prieš uždarant miestą karantinui su kolegomis aptarinėjome sveikatos priežiūros infrastruktūrą Uhane. Problema akivaizdi, gydymo įstaigos perpildytos jau pirmosiomis viruso protrūkio dienomis. Iš vadovo sužinau apie naujos infekcinės ligoninės statybas. Tikslas – pagerinti 2003 m. rezultatą, kada užklupus SŪRS virusui ligoninė buvo užbaigta per savaitę. Uhano Huoshenshan (Ugnies dievo kalno) ligoninė iškils per 6 dienas. Pastato, kurio plotas 25 000 m² ir kuris talpins 1000 lovų, projektavimui nėra laiko; gamyklose liejamos, virinamos konstrukcijos ir vežamos tiesiai į aikštelę, kur bus surinktos kaip žaislinis namelis. Šiuo atveju negaliu būti naudingas. Savo lėto šiaurės europiečio planuotojo ir perfekcionisto žvilgsniu bejėgiškai slenku per epinį statybų lauką ir jame dygstantį statinį. Visas pasaulis taps liudininkais dar sykį įtvirtinamos taisyklės: Kinijoje „tada, kai reikia, tiek, kiek reikia“.

Tai, ką daro Kinija, yra labai svarbu. Tai globali žmonijos progreso ir pasirengimo ateities iššūkiams demonstracija. Virusai gali prasiveržti bet kurioje pasaulio vietoje ir visai nelauktai. Jokio skirtumo, ar tai Ebola Afrikoje, Zika Lotynų Amerikoje, ar Korona Azijoje. Pagrindinis tikslas yra izoliuoti užkrato plitimą, o tam reikia specialių sandarių infekcinių ligoninių. Ir kuo greičiau.

Skambutis. Mama. „Ar viskas gerai? Ar maisto atsargų turi?“ Kalbame apie viruso židinį. Tai Uhano miestas, vadinamas „šlapiasis turgus“, čia parduodami gyvūnai ir mėsa. Klausimas, kodėl vieno gyvūno valgymas mums atrodo žiaurus, o kito – netrikdo. Kiek kartų̃ pasikeis, kol mėsa bus nustumta už civilizacijos ribų? Juk ir mirties bausmės Lietuvoje vykdytos dar palyginti neseniai, o šiandien jos jau atrodo kaip praėjusių amžių barbarų praktika. Gyvulininkystės aplinkai daroma žala akivaizdi. Kada įsiplieks virusas, uždarysiantis skerdyklas? Ne, dar ne.

Seku naujienas. Žmonės siunčia fotoreportažus su tuščių parduotuvių lentynomis. Okey, įtikinote, ruošiuosi pasipildyti maisto atsargas. Čiumpu kaukę, lagaminą, rankų dezinfekantą. Išėjęs supratau, kad panika visai neatrodo taip, kaip vaizduojama apokaliptiniuose filmuose. Tuščios gatvės, užrakintos krautuvių durys, užstumtos grotos, užtamsinti langai. Greičiau tingiai bundančio Panevėžio vaizdas, nei Šanchajaus popietė vidury savaitės.

Mano kaukė kieta, geriausia, kokią rekomenduoja Sveikatos ministerija, KN95, gamintojas 3M. Tik gumytė per trumpa, gal skirta vaikams? Tokių respiratorių prekyboje seniai nebeliko, spekuliantai perparduoda juos antrinėje rinkoje, kainos prasideda nuo 50 Eur. Vaikštau po molą kaip baltasis turtuolis, bet iš tikrųjų kaukės nepirkau, tai Inetos palikimas prieš jai išvykstat į Tokiją.

Grįžtu pilnais krepšiais ir lagaminą prikraunu visko, nors parduotuvėje nebūtinai rasi, ko atėjęs.

Supermarketas, kitaip nei gatvės, pasirodo, pilnutėlis lankytojų. Neliko antibakterinio muilo, rankų plovimo, apsaugos, dezinfekcijos priemonių. Žmonės pasigenda dar kitų dalykų, bet aš ir ištuštėjusiose lentynose randu beveik visko, ko reikia ir nebūtinai, bet geriau nepritrūkti. Tempiu grobį namo.

Vakaras. Ligoninę pastatys per 10 dienų.

2020/01/28
4520 infekuotųjų, 106 mirusieji, 64 pasveikę.

Pasveikusiųjų vakar buvo trečdaliu daugiau. Vadinasi, jie atkrito, neišgijo? Kiek nuošimčių turi šansų išsikapstyti? Keliais laipsniais keisis „picos“ grafikas statistikos pristatymuose? Ar, skaičiams augant taip greitai, užteks jėgų gedėti kiekvieno prarasto? Ar keturženkliai skaičiai atrodytų mažiau tragiški nei penkiaženkliai? Nebesvarbu, tai vis tiek bus apskrita, pilna „pica“. Sulaukiu raginimų palikti Šanchajų – juk galiu, turiu lietuvišką pasą, priklausantį galingiausiųjų dešimtukui. Be perspėjimo atskridęs būčiau svetingai pro vartus įleistas 180 valstybių. Ar aš labiau žmogus, nei 11 milijonų kinų, užrakintų Uhane? Vartai dar atviri, nelikau vien tik sekantis eilėje papildyti statistiką. Europos valstybės planuoja savo piliečių evakuaciją. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) nerekomenduoja daryti bet kokių judesių. Evakuacija nevyksta. Ligos inkubacinis periodas gali būti ir dvi savaitės. Jei grįžčiau į Lietuvą, ko gero, uždarytų karantinui. Aš ir taip savanoriškai užsidaręs.

Pranešimas. Statomos dvi ligoninės. Mobilizuoti visi Uhane esantys statybininkai. Žmonės lenktyniauja su laiku. Vyriausybės tikslas – sustabdyti paniką ir užtikrinti gyventojus, kad imtasi visų priemonių. Į miestą atvyksta Kinijos ministras pirmininkas Li Keqiangas, paskui jį atskrenda PSO vadovas Tedrosas Adhanomas Ghebreyesus. Paskelbiama gyva statybų videotransliacija. Įsijungus realiu laiku ją stebi 25 581 314 žmonių.

Šanchajuje mokymo įstaigoms nurodyta nedarbą pratęsti mėnesiui. Kitiems atostogos prailgintos dar savaite. Tai ilgiausios mano apmokamos atostogos. O kas, jei pasaulis nesugrius? Sugretinu savo situaciją su įsivaizduojama pensijos idile. Taip gerai nebus. Reikia gelbėti produktyvumą – rašau vadovui dėl nuotolinio darbo organizavimo. Turime išsiųsti nešiojamus kompiuterius, programinę įrangą kolegoms, kitaip neturintiems galimybių dirbti namuose. Perkelti projektus į prieinamą tinklą. Tai užima ir prablaško mane, jaučiuosi gyvesnis.

Fotoreportaže ištuštėjęs Šanchajus atrodo siurrealistiškai. Vietos, kurios paprastai verda miniomis žmonių ir būna pilnutėlės transporto, nebelankomos. Nebėra turistų, norinčių selfių Bundo krantinėje. Yuyuan (Laimės) sode, kuriame paprastai išvystum tankų turgaus lankytojų kilimą, švytruoja tik oranžinė liemenė. West Nanjing Road alėja atrodo nepatogiai apnuoginta, nutraukti palei vitrinas slenkančių praeivių sluoksniai netikėtai jas atvėrė fotografo objektyvui. Sintiandi, Tianzifang, Lujiazui, visur nuotraukose įamžinti tylos spengimas ir panikos debesis. Šiomis dienomis tik tuštuma pripildžiusi gatves. Stiklinis Šanchajaus bokštas, kurtas demonstruoti galią ir miesto triumfą, dabar stovi dviem trečdaliais paniręs egzistenciniame rūke, apleistas, niekam nereikalingas, sutrikęs ir mąslus.

2020-02-21
Tags: