Jim Leftwich ttegth
Jim Leftwich

Aseminis rašymas: priesakai

„Nemuno“ paprašytas, amerikiečių poetas Jimas Leftwichas Lietuvos skaitytojams pasakoja apie vieną neįprasčiausių šiandienos meno krypčių – aseminį rašymą.

Ši kūrybos forma buvo ypač populiari XX a. pr. Europos avangardiniuose judėjimuose, tačiau iš tiesų jos istorija prasidėjo maždaug VIII a., kai du kinų vienuoliai kaligrafai – bepročiu vadintas Zhang Xu ir Huaisu, prie kurio vardo dažnai atsirasdavo epitetas „girtuoklis” – sukūrė naują rašto sistemą. Šioji buvo ypatinga tuo, kad jos rašmenys nieko nereiškė. Sakytume, beprasmiška? Tačiau išsivadavus iš kasdienės, praktinės komunikacijos, tapo įmanoma aprašyti vidinio žmogaus pasaulio įvykius, peržengiančius kalbų bei kultūrų skirtumus ir suprantamus visame pasaulyje.

Aseminis rašymas labai patiko prancūzų siurrealistams. Manas Ray’us XX a. 3-ajame dešimtmetyje sukūrė poemą „Paryžius, 1924 m. gegužė“, kurioje – vien tik brūkšniai. Henri Michaux, vadinęs aseminį rašymą „vidiniais gestais“, 1925-aisiais paskelbė poemą „Abėcėlė“, kurią sudarė raštą tik iš tolo primenantys simboliai. Į ankstyvąją aseminio rašymo istoriją galima įtraukti ir garsųjį prancūzų kultūros teoretiką Roland’ą Barthes’ą, savo kūrybinius eksperimentus vadinusį „kontra-rašymu“.

Tačiau pasauliniu reiškiniu aseminis rašymas tapo tik 1997 m., amerikiečiui Jimui Leftwichui ir australui Timui Gaze’ui tokią rašymo manierą pavertus savotiška meditacine praktika, kuri, įveikdama tradicinio rašto ribotumą, turėtų kūrėjui ir tokio meno žiūrovams atverti visiškai naujus jų asmenybių horizontus.

Šiame „Nemuno“ numeryje neįprastą žanrą specialia esė „Aseminis rašymas: priesakai“ bei savo kūrybos rinkiniu pristatantis J. Leftwichas gimė 1956-aisiais JAV. 1974–1978 m. Gilfordo koledže jis studijavo anglų literatūrą bei meno istoriją, 1980 m. dukart nesėkmingai bandė įstoti į San Fransisko valstybinį universitetą. 1986 m. grįžęs į gimtąjį miestą sutiko savo būsimą žmoną.

J. Leftwichas yra daugelio poezijos rinkinių, vizualių poemų, „Fluxus“ performansų, esė bei muzikinių kūrinių autorius, įvairių šiuolaikinio meno zinų dalyvis. Jo kūryba kaupiama retų knygų ir rankraščių kolekcijoje Ohajo valstijos universitete.


Iš elektroninio laiško Peteriui Schwengeriui, 2017 m. lapkričio 20 d.:

„Aseminis rašymas buvo išrastas keliskart, bet tik sykį galiausiai virto tuo, kas šiandien žinoma kaip aseminis judėjimas. Kai Timas Gaze’as ir aš 1997–1998 m. (iš naujo) atradome aseminį rašymą, abu atėjome iš tekstinių poetinių praktikų. Tų laikų kūrybos pavyzdžių galima rasti žurnale „Lost and Found Times“ (https://kb.osu.edu/handle/1811/45310/recent-submissions?offset=15) ir zine „Juxta/Electronic“ (http://writing.upenn.edu/epc/ezines/juxta/juxta24.html).“

Iš laiško Timui Gaze’ui, 1998 m. sausio 27 d.:

„Sema yra prasmės vienetas, mažiausias prasmės vienetas (dar vadinamas semema, pagal analogiją su fonema). Vadinasi, aseminis tekstas – tas, kuriame kalbos vienetai naudojami ne siekiant sukurti prasmę, o kokiu nors kitu tikslu. Tai abstrakcija, neįmanomybė, tačiau verta jos siekti vien dėl šios priežasties.“

Pirma, ką reikia žinoti apie aseminį rašymą – tai yra rašymo būdas. Vartodamas žodį „rašymas“, aš apgailėtinai nesėkmingai nemėginu naudoti žodžio „menas“.

Žymos: